Palaimintoji: jeigu mano kongregacijai pritrūktų meilės, tegu Viešpats ją uždaro

Kai 1923 metų sausio 27 dieną Motinos Jėzaus Marijos akys užsimerkė paskutinį kartą, tarp žmonių pasklido garsas – „mirė šventoji, mirė šventoji“. Sekmadienio popietę, birželio 12 dieną, Monrealio katedroje, Sicilijoje, tai buvo patvirtinta dar kartą - Motina Jėzaus Marija, Lurdo Nekaltojo Prasidėjimo seserų kapucinių kongregacijos steigėja, paskelbta palaimintąja.

Būsimoji palaimintoji gimė 1852 metais, kilmingų šaknų šeimoje, kuri jai suteikė gerą išsilavinimą. Jos raštuose, laiškuose ir maldos atsiskleidžia jos gyvenimo ir pašaukimo kelias, tarsi susidedantis iš dviejų matmenų: viena vertus, iš kasdienio tuo laikotarpiu ir tai vietai būdingo gyvenimo, kita vertus, iš vis gilėjančio Dievo pažinimo ir troškimo.

Ji pasakoja apie savo vaikystę ir po to paauglystę. Būdama žvali, simpatiška mergaitė traukė vaikinų akį ir pati širdyje jautė panašų potraukį vienam ar kitam. Tuo pat metu jos gyvenime kartojosi ženklai, susitikimai, žodžiai, kurie subrandino sąmoningumą, vis aiškesnį – norą pasišvęsti Dievui.

Peržengus trečiąją dešimtį, išgyveno didelį išbandymą, šešiolika mėnesių trukusią ligą, tokią sunkią, kad negalėjo pajudėti, negalėjo užmigti, tokią skausmingą, kad kartais galėjo tik nuolatos rėkti. „Nedaug trūko, kad būčiau pamišusi“, neslepia Jėzaus Marija, maniusi, kad mirtis jau arti. Gydytojai beveik niekuo negalėjo padėti, o artimųjų, kunigo ir dvasios tėvo žodžio paguoda buvo trumpa. Tuo pat metu ligą išgyveno maldos ir tikėjimo viduje, leisdama skausmui ištyrinti širdį. „Viešpats griovė manyje išdidumą ir puikavimąsi. Jei gyvensiu, sakė, nebegalėsiu apgauti savo sielos, visada atsiminsiu, kas atsitinka savo kančiai paliktam kūriniui, kai žmogiškoji pagalba neveikia. Tik Dievas didis. Per jį viskas gyva, viskas juda, išsilaiko, per jo valią sunyksta. Kas toks žmogus? Jei atimsite Dievo malonę, jam liks tik skurdas ir mirtis. Štai kur norėjo mane atvesti Viešpats. Norėjo atvesti iki išnykimo jausmo. Aš jaučiausi tarsi mirusi, viskas man buvo baigta. Pamačiau tikrąjį pasaulio pavidalą. (..) Ir kai Viešpats mane pamatė toje būsenoje, panoro prikelti naujam gyvenimui“. „Aš noriu tapti šventa“, parašė, aiškiai suvokdama, kad jai, tokiai silpnai, tai įmanoma tik su Dievo pagalba.

Pagijusi jauna moteris toliau ieškojo savo kelio, kuriame norėjo suderinti du dalykus – maldą, ypatingą pamaldumą eucharistiniam Jėzui, ir tuo pat metu norą veikti vargšų ir kenčiančių labui. Įsiliejo į vienos, po to kitos bendruomenės gyvenimą, bet galiausiai, su dar pora moterų, įsikėlė į namelio dalį, padovanotą šeimos. Tai, galima sakyti, ir buvo naujosios kongregacijos pradžia. 

„1888 vasario 18-ąją, - autobiografiniuose užrašuose rašo palaimintoji, - pirmą kartą išėjau rinkti išmaldos pinigais ir duona, panašiais dalykais. Tuo laiku buvo daug vargšų ir šeimų, kurios (iš skurdo) slėpdavosi namuose. Per šešias dienas pasibeldžiau į visas miestelio duris. Viskas pavyko, aukos buvo gausios, kasdien, kaip gausus ir džiaugsmas padėti slapta kenčiantiems žmonėms. Už pinigus buvo perkami miltai, gaminama duona, verdama daug makaronų su daržovėmis, išdalijama (...) į namus ar į atėjusių vargšų dubenius. Tai buvo tikra paguoda ir tai truko daug metų. Po to, kaip ir visi žmogiški dalykai, išmalda sumažėjo. Viena iš priežasčių buvo patys vargšai, kurie nepatenkinti, kad turi eiti pas mus, eidavo patys prašyti ir sakyti, kad retai (iš mūsų) gaudavo duonos kriaukšlę. Dėl šių pirmųjų apkalbų nusprendėme dalinti viską prie atvirų durų, visiems matant. Kadangi ne visi buvo patenkinti dėl sumažėjusios išmaldos, apkalbos tęsėsi, buvo sakoma, kad surinktą išmaldą pasiimdavo vienuolės. (...) Tada buvo paskaičiuota kiek našlaičių būtų galima išlaikyti, kad joms būtų galima atiduoti kasdienę išmaldą ir visi matytų kaip ji panaudojama“, pasakoja apie savo pirmuosius bendruomenės džiaugsmus ir sunkumus Motina Jėzaus Marija. Metams bėgant bendruomenė išaugo, sustiprėjo, priėmė statutus, buvo pripažinta juridiškai, naujus džiaugsmus ir pasiekimus lydėjo nauji sunkumai, nauji iššūkiai. „Ugdymas mokyklose, sunkaus charakterio paauglių priėmimas, sielovada parapijose, pagalba ligoniams, pagalba seneliams, pagalba fizinių ir psichinių negalių turintiems, pagalba patiriantiems skurdą ir naujas jo formas“, vardijamos Motinos Jėzaus Marijos kongregacijos veiklos, tarsi atsimenant griežtą jos perspėjimą, prieš pat mirtį: „jei kai būsiu mirusi pamatysiu, kad mano kongregacijai trūksta meilės, melsiu Viešpatį, kad ją panaikintų“. (Vatikano radijas)