Pranciškus: Neįgaliųjų silpnume ir trapume slypi lobiai, galintys atnaujinti krikščioniškas bendruomenes

Popiežius Pranciškus šeštadienį susitiko su Jubiliejaus ligoniams ir neįgaliesiems dalyviais, parengtą kalbą įteikė organizatoriams ir vietoj jos gyvai bendravo su ligoniais, neįgaliaisiais ir juos lydinčiais asmenimis, atsakė į keletą jam užduotų klausimų apie kurčiųjų, aklųjų, nebyliųjų, kaip ir protine liga sergančiųjų visavertį dalyvavimą parapijoje, sakramentiniame gyvenime, bažnytinėje bendruomenėje.

Pasak popiežiaus, Italijos Bažnyčios prieš 25 metus įsteigtas Asmenų su negalia katekizavimo skyrius kviečia atnaujinti įsipareigojimą, kad visi neįgalūs asmenys būtų visaverčiai priimami į parapijas ir bažnytinius judėjimus. Popiežius kvietė įsidėmėti ypač du aspektus: viena vertus, suvokimą, kad galima ugdyti neįgalių asmenų tikėjimą, kad ir kokia būtų sunki negalia ir, antra vertus, siekimą neįgaliuosius pripažinti bendruomenės, kuriose jie gyvena, veiksmingais subjektais.

Šie broliai ir seserys ne tik geba išgyventi autentišką susitikimo su Kristumi patirtį, bet gali ją liudyti kitiems. Jau daug padaryta neįgaliųjų pastoracijoje, tačiau reikia žengti pirmyn, pavyzdžiui, labiau pripažinti neįgaliųjų apaštalines ir misionieriškas galimybes, pradedant jų kaip asmenų ir gyvų bažnytinio Kūno narių dalyvavimo įvertinimu. Silpnume ir trapume slypi paslėpti lobiai, galintys atnaujinti mūsų krikščioniškas bendruomenes, patikino popiežius.

Popiežius Pranciškus įteiktos kalbos tekste užsiminė ir apie neįgaliųjų prileidimo prie sakramentų klausimą. Jei pripažįstame išskirtinumą ir grožį, kuriuo jie išgyvena Kristų ir Bažnyčią, dėl to taip pat turime labai aiškiai sakyti, kad jie yra pašaukti į sakramentinio gyvenimo pilnatvę, net ir esant rimtims psichiniams sutrikimams. Liūdina, kad kai kuriais atvejais abejojama ir priešinamasi. Dažnai pasiteisinama sakant: „jis vis vien nesupras“ arba „to jam nereikia“. Tačiau iš tiesų, pasak Pranciškaus, tokiu nusistatymu parodoma, kad iki galo nesuprasta tikroji Sakramentų prasmė ir faktiškai neleidžiama neįgaliems asmenims vykdyti dieviškosios sūnystės ir visaverčio dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje.

Popiežius taip pat paminėjo dėmesingumą neįgalių asmenų vaidmeniui ir dalyvavimui liturginėse asamblėjose. Dalyvavimas asamblėjoje, prisidėjimas prie liturginių veiksmų giesme ir gestais padeda palaikyti jausmą, jog kiekvienas jai priklauso. Tam reikia ugdyti tokį požiūrį ir stilių, kuris apsaugotų nuo išankstinių nusistatymų, atmetimo, marginalizavimo ir laiduotų tikrą brolystę, gerbiančią skirtingumą kaip vertybę.

Vienas bjauriausių dalykų, kuriuos patiria neįgalieji yra diskriminacija. Ką daryti, sakė popiežius atsakydamas į vienos mergaitės jam užduotą klausimą apie atvejį, kai parapija nepriima neįgalaus asmens į katechezę. „Šioje parapijoje negalima“. „Ši parapija rezervuota tiems, kurie panašūs, be skirtingumų. Ar tai gera parapija“? – klausė popiežius. Atsiliepdamas į susitikimo dalyvių balsius atsakymus „Ne!“, popiežius toliau klausė ką tokiais atvejais turi daryti klebonas ir čia pat atsakė: „Jis turi atsiversti!“. Tiesa, kad norint priimti pirmąją Komuniją reikia pasirengti, o jei nesupranti tos kalbos, pavyzdžiui jei esi kurčias, turi būti galimybė parapijoje pasirengti pirmajai Komunijai kurčnebylių kalba!

Popiežius Pranciškus priminė, kad prieš daugiau kaip šimtą metų šv. popiežius Pijus X nustatė, kad nepilnamečiai gali priimti Komuniją, daugelis anuomet piktinosi, sakydami, kad vaikai nesupranta... Tačiau ir tada popiežius nurodė: „Duokit vaikams Komuniją!“, nes žinojo, kad vaikai supranta kitaip. O kai tarp mūsų yra skirtingumų, dalykus suprantame skirtingai. Mūsų skirtingumai, pridūrė Pranciškus, yra vertybė! (Vatikano radijas)