Prezidento Obama vizitas Hirosimoje: mokslas be moralės virsta pavojumi

 „Kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas“, prieš pusę amžiaus paskelbė Vatikano II Susirinkimo tėvai (Gaudium et Spes, 80). Jie tai patvirtino praėjus dvidešimčiai metų nuo to 1945 metų rugpjūčio, kai iš pradžių ant Hirosimos, o po to ant Nagasakio miestų buvo numestos amerikiečių branduolinės bombos, akimirksniu nužudžiusios mažiausiai šimtą tūkstančių žmonių ir įsirėžusios į atmintį šimtų tūkstančių kitų.

Gegužės 27-ąją, Barackas Obama tapo pirmuoju pareigas einančiu JAV prezidentu, kuris apsilankė Hirosimoje ir padėjo gėlių vainiką aukų – daugiausia japonų civilių, bet taip pat tūkstančių korėjiečių ir net keliolikos amerikiečių karo belaisvių, - atminimui. Galima pridurti, kad Nagasakyje gyveno didžiausia japonų krikščionių bendruomenė, kuri buvo didele dalimi nušluota. Sprogimą Hirosimoje išgyveno ir jo sukurtą siaubą liudijo grupelė jėzuitų. Vienas iš jų, ispanas Pedro Arupe, po daugelio metų tapo viso jėzuitų ordino vyresniuoju. O kitas, vokietis Hugo Lassalle 1946 metų rugsėjį sugrįžo į Europą, buvo priimtas Pijaus XII audiencijoje ir gavo padrąsinimą savo troškimui pastatyti šventovę taikai – „Atminimo katedra už pasaulio taiką“ buvo dedikuota 1954 metų rugpjūčio 6-ąją: būtent tą mėnesio dieną, kai virš Hirosimos sprogo pirmoji bomba. Per tą laiką jėzuitas tapo natūralizuotu japonu, priėmė Makibi Enomiya vardą ir pats vėliau dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kaip Hirosimos vyskupo patarėjas. Pats tapęs „Zen“ meditacijų meistru jis konsultavo apie dialogą su budizmu, bet taip pat buvo „nusikaltimo prieš Dievą ir žmogų“ liudytojas.

Jau anksčiau prezidentas Obama buvo pasakęs, kad nevyksta „atsiprašyti“ už jo pirmtakų priimtus sunkius sprendimus. Tačiau savo kalboje jis taip pat nesistengė jų pateisinti kaip kad kai kurie ekspertai, kurie pragmatiškai vertina, jog nenumetus bombų ir tęsiant dar keletą mėnesių įprastą karą, žuvusiųjų skaičius, civilių ir karių, japonų ir amerikiečių, būtų buvęs daug didesnis. Prezidentas Obama kalbėjo ir apie platesnę problemą, kuri liečia ne tik pasaulinius karus, bet ir šiandieną: mokslo be moralės pavojų.

Vienas iš pagrindinių dabartinio pasaulio bruožų yra technologijų vystymasis ir sklaida, kurios pakeitė asmenų ir visuomenių gyvenimą ir net patį planetos veidą. Tad visų XX amžiaus popiežių mokyme rasime apmąstymų apie techniką ir žmogų. Tarp komplimentų atrasime ir vieną perspėjimą: kai technologijų pažanga neina kartu su dvasios ar moralės pažanga, ji rizikuoja atsigręžti prieš žmogų ir branduolinės bombos, jų arsenalai, tai iliustruoja nepaprastai aiškiai.

Šis pavojus buvo suvoktas dar prieš šių bombų panaudojimą Japonijoje. 1943-iųjų vasarį Pijus XII, susitikime su Popiežiškosios mokslų akademijos nariais, komentuodamas vieno iš jų, Maxo Planco tyrimus ir mintis apie atomo panaudojimą, jau kalbėjo tiek apie šios technologijos pažadus, tiek apie galimą „pavojingą katastrofą“ planetos mastu. Dar po penkerių metų šis popiežius, iš tiesų didelis mokslininkų bičiulis, perspėjo apie „mokslo be meilės žmonėms“ pavojus. Jonas XXIII ir Paulius VI daug ir išsamiai rašė apie tai, kad mokslas turi būti žmogaus tarnystėje ir didiesiems taikos bei vystymosi idealams. Iš pačios Hirosimos popiežius Jonas Paulius II, šaltojo karo viduryje, 1981-aisiais, pasakė: „Hirosima ir Nagasakis: mažai įvykių istorijoje turėjo tokias pasekmes žmogaus sąžinei. Mokslo pasaulio atstovai nemažiau buvo sukrėsti moralinės krizės, kurią lėmė pirmosios atominės bombos sprogimas. (...) Ar šis ginklas nesunaikins žmonijos šeimos, jos narių ir visų civilizacijos pasiekimų?“ Pasak šio popiežiaus, mokslas ir technologija yra nuostabūs vaisiai, gimę iš žmogaus kūrybingumo, kuris yra Dievo dovana, tačiau žinome, kad šis potencialas nėra neutralus, gali būti panaudotas tiek žmogaus pažangai, tiek jo nuosmukiui. „Žmonijai reikia moralinio pabudimo“ – nuo to priklauso jos ateitis.

Ši mintis buvo ir prezidento Obamos kalbos šerdyje. „Būtent ta žiežirba, kuri mus išskiria kaip rūšį – mūsų mintys, vaizduotė, kalba, įrankių gaminimas, sugebėjimas palenkti gamtą savo valiai – būtent šie dalykai mums suteikia sugebėjimą viską sugriauti. Kaip dažnai mūsų materiali pažanga ar socialinis išradingumas mus padaro aklais šiai tiesai. (...) Modernaus amžiaus karai jos moko. Hirosima jos moko. Technologinė pažanga be atitinkamos pažangos žmonių institucijose gali mus pražudyti. Mokslo revoliucijai, kuri leido suskaldyti atomą, reikia moralinės revoliucijos“. (Vatikano radijas)