Popiežius kunigams: gyvenkite ne sau, bet kitiems ir su kitais

„Kur yra mano širdis? Kokio lobio ji ieško?“ Kiekvienas kunigas šiandien sau teužduoda šį klausimą, sakė popiežius Pranciškus penktadienio rytą aukodamas Švč. Jėzaus Širdies iškilmės Mišias, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai kunigų iš viso pasaulio, Romoje švenčiantys jiems skirtas Gailestingumo jubiliejaus dienas.

„Švęsdami kunigų jubiliejų Švenčiausiosios Jėzaus širdies iškilmės dieną, - sakė popiežius, pradėdamas Mišių homiliją, - esame kviečiami sutelkti dėmesį į širdį, į vidų, į gyvybės šaknis, į jausmų branduolį, kitaip tariant – į žmogaus asmens centrą. Šiandien prieš akis turime dvi širdis – Jėzaus, Gerojo Ganytojo, širdį ir mūsų, kurie taip esame ganytojai, širdis.“

„Gerojo Ganytojo širdis ne tik gailestinga, bet ji pati yra gailestingumas. Iš jos spinduliuoja Tėvo meilė; ji mane supranta ir priima tokį, koks esu; nepaisant mano ribotumo ir nuodėmių, galiu neabejoti, kad ji mane išsirinko ir myli“.

„Jėzaus širdies akivaizdoje gimsta fundamentalus kunigiško gyvenimo klausimas – į kur nukreipta mano širdis? Kunigui tenka rūpintis daugybe įvairių dalykų – katecheze, liturgija, labdara, sielovada, taip pat administraciniais reikalais. Tačiau tarp daugybės veiklos vis išlieka tas pats klausimas: Kur yra mano širdis? Į kur ji žiūri? Kokio lobio ieško? Nes, kaip sako Jėzus, „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).

Toliau homilijoje popiežius kunigų dėmesiui pasiūlė tris šios dienos Mišių skaitinių raktažodžius, kurie gali būti naudingi trokštantiems degti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, meile. Tie trys žodžiai – tai „ieškoti“, „priimti“, „džiaugtis“.

„Ieškoti“. Šiandien pirmajame skaitinyje pranašas Ezekielis kalba apie Dievą, kuris rūpinasi savo avimis ir jų ieško. Kristus Evangelijoje eina ieškoti pražuvėlės avelės. Geras ganytojas, žinodamas, kad viena jo bandos avis pasimetė, nesako „šiandien jau padariau viską, ką reikėjo padaryti, dėl to šita pražuvėle pasirūpinsiu rytoj“, bet tuoj pat imasi darbo. Jo širdis nerami kol nesuranda tos vienos pražuvėlės. Jis eina jos ieškoti ir suranda; suranda, nes rizikuoja, nesustoja vietoje ir neišsigąsta vargo; jis „užsispyręs“ siekia gero, jis yra pateptas dieviškuoju užsispyrimu, kad nė viena avis nepražūtų. Dėl to jis ne tik palieka atviras duris, bet pats išeina laukan kviesti vidun tų, kurie nenori ateiti.

„Priimti“. Komentuodamas antrą raktažodį, popiežius sakė, kad Kristus, Gerasis Ganytojas, gerai pažįsta savo avis ir nė viena nėra jam svetima. Jo banda – tai jo šeima ir jo gyvenimas. Avys jo nebijo, nes jis eina kartu su jomis, kiekvieną vardu vadina.  Lygiai taip ir Kristaus kunigas yra atsidavęs Dievo tautai. Savo asmeninių projektų jis nekelia aukščiau Dievo tautos reikalų, bet yra artimas jam patikėtiems žmonėms. Jis niekada grubiai nebara, bet kantriai išklauso ir palydi, dosniai dalija Dievo atleidimą.

„Džiaugtis“. Pasak popiežius, Jėzaus, Gerojo Ganytojo, džiaugsmas nėra džiaugsmas „sau“, bet džiaugsmas „kitiems“ ir „su kitais“, tai tikras meilės kupinas  džiaugsmas. Toks turi būti ir kunigo džiaugsmas. Kunigas, kurio širdį perkeitė Dievo gailestingumas, jį dosniai dalija žmonėms. Maldoje jis ieško Dievo paguodos ir žino, kad nėra nieko stipresnio už Dievo meilę. Dėl to jo siela rami, jis laimingas, kad per jį gali tekti Dievo gailestingumas, priartinantis žmones prie Dievo Širdies.

„Brangieji kunigai, - sakė popiežius baigdamas homiliją, - dėkoju jums už jūsų tariamą „taip“, už kiekvieną dieną kitiems nematant tariamus „taip“, apie kuriuos žino tik Viešpats. Dėkoju jums, kad aukojate savo gyvenimą, vienydamiesi su Jėzumi. Tai yra tyras mūsų džiaugsmo šaltinis“.

 

Kunigų jubiliejų užbaigiančiose Mišiose dalyvavo apie 6 tūkst. kunigų iš viso pasaulio. Dalyvavo ir keletas kunigų iš Lietuvos, nors specialiai šia proga organizuotų grupių nebuvo. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kunigai; keli kunigai iš Lietuvos, kurie Romoje šiomis dienomis minėjo savo šventimų trisdešimtąsias metines; taip pat du kunigai, atlydėję nedidelę piligrimų grupę iš Vilniaus arkivyskupijos. Vienas iš jų – Nemenčinės klebonas kun. Arūnas Kesilis. Po Mišių įrašėme trumpą jo liudijimą:

„Visada smagu ir jausmiškai labai išgyveni kai esi visiškai arti Šventojo Tėvo. Bet, matyt, tai nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra tai kokią žinią Šventasis Tėvas tau atneša, kokia žinia jis dalinasi, kuo jis gyvena – ir tai išgyventi pačiam. Šiandien jis mūsų klausė: „Kas tavo širdy? Kur nukreipta tavo širdis?“ Ir šį klausimą aš išsivežu kaip klausimą, kuris, iš viso per jubiliejinius metus, o ypatingai per kunigų jubiliejų, buvo skirtas ne tik tiems šešiems tūkstančiams kunigų, kurie dalyvavo Mišiose, bet ir man labai asmeniškai. Norėsiu savo gyvenime atsakyti į tą klausimą. Noriu dėkoti Dievui, kad šiandien galėjau būti Bažnyčios širdyje su Šventuoju Tėvu ir švęsti mano, kaip kunigo, atsivėrimą tai Dvasiai, kuri vienintelė gali mus keisti, kuri vienintelė gali mūsų širdis padaryti gailestingas“.

(Vatikano radijas)