2016-06-02 16:16:00

Popiežiaus rekolekcijos kunigams Romos bazilikose


Popiežiaus Pranciškaus rekolekcijos Kunigų jubiliejaus dalyviams. Jos įvyko birželio 2 d trijose Romos bazilikose: Šv. Jono Laterane, Marijos Didžiojoje ir Šv. Pauliaus už Mūro. Šventasis Tėvas kiekvienoje jų skaitė po meditaciją.

 

Pirmoji meditacija Laterano bazilikoje. Dievas didesnis už nuodėmę

 

Niekas kitas nevienija labiau su Dievu kaip gailestingumas. Tiek gailestingumas, kuriuo Viešpats mums atleidžia nuodėmes, tiek malonė, kurią suteikia, kad vykdytume gailestingumą Jo vardu. Gailestingumas leidžia pereiti nuo būsenos kai jaučiame, kad mums reikia gailestingumo, į būseną kai trokštame gailestingumą skleisti. Sveikoje įtampoje gali sugyventi gėdos jausmas dėl savo nuodėmių su orumo, į kurį Viešpats mus pakelia, jausmu. Gailestingumo laipteliais galime nužengti iki pačios žemiausios žmogaus būsenos, trapumo ir nuodėmės, kaip ir iškilti aukštai net iki aukščiausiojo dieviško tobulumo. Galime pereiti nuo atitolimo į šventę, kaip palyginime apie Sūnų palaidūną, pasinaudodami nuodėme kaip savo pačių išgelbėjimo svertu. Taip kalbėjo pirmojoje konferencijoje popiežius Pranciškus, dažnai prisimindamas tiek šv. Ignaco Lojolos dvasinių pratybų įžvalgas, jo pavyzdį, tiek Evangelijos tekstus, tarp jų – palyginimą apie Sūnų palaidūną. Pirmąją meditaciją popiežius skaitė kunigams savo katedroje, Laterano bazilikoje.

Pasak popiežiaus, jei Evangelijos gailestingumas yra kaip Dievo perteklius, neregėtas išsiveržimas, visų pirma reikia pažiūrėti kur šiandienos pasaulyje ir kiekvienam žmogui labiausiai reikia šio meilės išsiveržimo.

Kai sūnus palaidūnas, daręs visą ką norėjo, bet vietoj buvęs laisvas tapo vergu, kiaulidėje, t.y. egoizmo pragare, pamato jovalą ėdančias kiaules, jam kyla pavydas ir jis susimąsto, prisimena tėvą, jo tarnus ir kiek jie turi apsčiai duonos. Nostalgija atveria viltį sugrįžimui. O kai sūnus pareina, tėvas nenuvaro, kad prima nusipraustų, bet tuoj pat apvelka drabužiu ir užmauna jam ant piršto žiedą. Sūnus dar nešvarus, o tėvo apvilktas šventiškai. Žiedo užmovimas padaro jį lygiu tėvui. Ant sūnaus kojų nauji sandalai, puotoje jis supamas žmonių. Kažkas panašaus įvyksta mums kai prieš Mišias atlikę išpažintį iš vieno momento į kitą esame naujai apvilkti šventės dalyviai. Tai „sugėdinto orumo“ būsena, kalbėjo popiežius. Panašiai kaip Lojolos pasakojimas apie riterio gėdą kai stoja priešais valdovą, kurį įžeidė, nepaisant patirtų gausių malonių. Tačiau pagal Sūnaus palaidūno pavyzdį galime įsivaizduoti, kad valdovas nelauktai paėmęs už rankos sugrąžins riteriui orumą ir ne tik pakvies sekti jį į mūšį, bet paskris vadovauti armijai.

Kai meldžiamės pereidami nuo gėdos iki orumo ir nuo orumo iki gėdos, prašome malonės, kad patirtume gailestingumą, pagrindžiantį visą mūsų gyvenimą, prašome malonės, leidžiančios pajusti Tėvo širdį plakančią vieningai su mūsų širdimi.

Tiek kai jaučiamės kaip sugrįžęs Sūnus palaidūnas, kuriam iškeliama puota, tiek kaip nelojalus riteris paskirtas karininku, svarbu, kad mes būtume „našios įtampos“ terpėje, kurioje glūdi Viešpaties gailestingumas: kaip atleidimą pelnę nusidėjėliai ir kaip nusidėjėliai, kuriems sugražintas orumas. Viešpats ne tik mus nuplauna, be ir apvainikuoja. Jis mums suteikia orumą. Iškelią tą, dėl kurio nusileidžia ir taip abu tampa lygūs: gailestingasis ir gailestingumo gavėjas.

Daugelis Evangelijos pavyzdžių liudija apie asmenis, kurie persistengia, kad tik patirtų Dievo gailestingumą. Gailestingumas visuomet suteikiamas apsčiai. Patys paprasčiausi žmonės kaip nusidėjėliai, ligoniai, apsėstieji yra Viešpaties tuoj pat iškeliami, Viešpaties, kuris nuo atstūmimo sugrąžina į priėmimą, nuo atitolimo į šventę.

Pirmosios, maždaug valandą trukusios meditacijos pabaigoje popiežius pakvietė kunigus ir seminaristus kartu sukalbėti penkiasdešimtąją Psalmę, kurią pavadino atgailaujančios ir nuolankios širdies „Magnificat“ ir kuri kiekvienam leidžia patirti, kad Dievas yra didesnis už nuodėmę.

 

Antroji meditacija Marijos Didžiojoje bazilikoje. Gailestingumo „indai“

 

Ketvirtadienio vidudienį popiežius Pranciškus Romos Didžiojoje Švč. M. Marijos bazilikoje susitiko su antrąja kunigų grupe ir skaitė antrą rekolekcijų meditaciją „Gailestingumo indai“. „Indas“ šiuo atveju tai žmogaus širdis, visas žmogaus gyvenimas, į kurį jis priima Dievo gailestingumą. Tai tas Kristaus palyginimo naujas vynmaišis, į kurį pilamas naujas vynas. Beje, šia prasme žodis „indas“ naudojamas ir keliuose Švč. M. Marijos litanijos kreipiniuose.

Širdis, kuris sulaukė gailestingumo, - sakė kunigams popiežius Pranciškus, - tai ne sulopyta, kaip senas vynmaišis, bet nauja, iš naujo sukurta širdis. Ir šis antrasis sukūrimas yra dar nuostabesnis už pirmąjį. Gailestingumo sulaukusi širdis žino, kad ji buvo naujai sukurta susilydžius jos menkumui ir Dievo atleidimo didybei. Dėl to, gailestingumą gavusi širdis, juo dalijasi su kitais. Šią tiesą iliustruodamas kunigų pavyzdžiu, popiežius sakė, kad geras nuodėmklausys yra tas, kuris pats atlieką gerą išpažintį.

Toliau savo meditacijoje popiežius pakvietė pasižiūrėti į kai kurių šventųjų pavyzdžius, kurie leisdami, kad Dievas perkeistų jų širdis, tapo gailestingumo „indais“. Pirmiausia buvo paminėtas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas, kurį Dievo gailestingumas pavertė uoliu apaštalu ir gailestingumo pagonių tautoms skelbėju. Petras, tris kartus išsigynęs Jėzaus, tapo gailestingu ganytoju ir tvirta uola, ant kurios galima patikimai statyti Bažnyčią. Popiežius Pranciškus paminėjo Dievo gailestingumo radikaliai perkeistus ir tikrais gailestingumo „indais“ tapusius Augustiną, Pranciškų, Ignacą Lojolą, o taip pat mums artimesniais laikais gyvenusį argentinietį kunigą Brochero, kurio kanonizacija numatyta šiais metais.

Tarp visų šventųjų aukščiausiai išklusi Švč. M. Marija, kuri yra paprastas ir tobulas indas, į kurį teka Dievo gailestingumas ir iš kurio jis liejasi mums. Tuo pačiu gerumo kupinu žvilgsniu, kuriuo Marija žiūri į kunigus, ir kunigai težiūri į jiems patikėtus žmones. Šią temą popiežius išplėtojo, aptardamas kelis kunigo ryšio su Dievo Motina aspektus, o baigdamas meditaciją, ragino kunigus ypač sunkumų ir dvasinių kančių momentais visada prašyti Marijos pagalbos ir paminėjo seniausią krikščioniškuose Vakaruose sukurtą Marijai skirtą antifoną – „Sub tuum praesidium“ (Tavo apgynimo šaukiamės“). „Leiskime, kad Marija mus pridengtų savo apsiaustu, - sakė Pranciškus. Nesigėdykime ašarų, leiskime jai į mus žiūrėti. Jei kunigas sugeba nuėjęs pas Mariją verkti dėl savo klaidų ir nuodėmių, jis yra geras kunigas, nes yra geras sūnus. Jis bus ir geras tėvas kitiems“.

 

Trečioji meditacija Pauliaus už Mūrų bazilikoje. Kai trūksta gailestingumo 

 

Trečiojoje meditacijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie gailestingumo darbus, kurie yra glaudžiai susiję su mūsų „dvasinėmis juslėmis“: melsdamiesi prašome malonės „girdėti ir skanauti“ Evangeliją, kad taptume jautrūs pasauliui, kad žvelgtume į jį „gailestingumo akimis“.

Tokio žvilgsnio išraiška visada buvo, nuo pat pirmosios apaštalų bendruomenės, ir yra, dėmesys ir rūpestis vargšais. „Bažnyčioje turėjome ir turime daug ne visai gerų dalykų, daug nuodėmių, tačiau tarnavime vargšams gailestingumo darbais, kaip Bažnyčia, visada sekėme Dvasia, ir mūsų šventieji juos vykdė kūrybingai ir veiksmingai. Meilė vargšams buvo ženklas, šviesa, per kurią mūsų žmonės šlovina Tėvą. Mūsų žmonės tai vertina, kunigą, kuris rūpinasi vargšais, ligoniais, atleidžia nusidėjėliams, moko ir kantriai pataiso... Mūsų tauta atlaidi daugeliui kunigų trūkumų, išskyrus prisirišimą prie pinigų. Ir ne dėl turto savaime, o dėl to, kad dėl pinigo prarandame gailestingumo turtą. Mūsų žmonės „užuodžia“ kurios ganytojo nuodėmės iš tiesų sunkios, kurios nužudo jo tarnystę, paversdamos jį funkcionieriumi ar, dar blogiau, samdiniu, ir kurios taip pat nėra antraeilės, bet iškenčiamos, panešamos kaip kryžius, kol Viešpats jas galiausiai išbalins“, - sakė popiežius Pranciškus.

Būti gailestingu nėra vienas iš daugelio gyvenimo būdų, bet tikrasis gyvenimo būdas, nėra kitos galimybės būti kunigu. „Be gailestingumo krūtinėje nebūčiau net krikščioniu“, citavo popiežius šventą kunigą Brochero. Tokį kunigišką žvilgsnį reikia ugdyti nuo seminarijos metų, jis turi persmelkti visus sielovadinius planus. Jei gailestingumo darbai visada laiminami Dievo ir remiami mūsų žmonių, tai su kitais projektais gali būti įvairiai, vieni veikia, o kiti ne. Ir tada laužomos galvos, kuriami vis nauji sielovadiniai planai, nors pakaktų pasakyti – planas neveikia, nes jam trūksta gailestingumo. Tokio, kuris būdingas lauko ligoninei, o ne klinikai išrinktiesiems.

Daug dėmesio popiežius skyrė evangeliniam pasakojimui apie tai, kaip Jėzus pasielgė su svetimavusia moterimi, kurią jam atvedė, tikėdamiesi pasmerkimo. Vietoj to, Jėzus padaro taip, kad ji lieka viena, suteikia jai naują erdvę ir galimybę vėl leistis į kelią, net jei „pažeidžia“ įstatymą. Šį epizodą Šventasis Tėvas pasitelkė komentuodamas kunigo tarnystę klausykloje: ši turi būti vieta, kuri nusidėjėlį ir atgailautoją padaro laisvu susitikti su Viešpačiu. Kunigas yra „ženklas ir įrankis“ tokiam susitikimui, o tai, kas vyksta po to yra žmogaus ir Dievo reikalas. Kunigystė kaip ženklas ir įrankis yra dėl kitų – taip, kaip atsuktuvas ir plaktukas nėra dėl savęs pačių, bet dėl darbo. Ir taip pat svarbu, kad šis ženklas ir įrankis būtų matomi ir pasiekiami. Būti geru nuodėmklausiu, pasak popiežiaus, nereiškia užsiimti matematiniu smalsumu ar būti „teisėju“, kuris varto „bylas“, bet padėti trokštančiam susitaikyti ar bent trokštančiam tokio troškimo žmogui žengti žingsnelį link Jėzaus, nereikalaujant tam konkrečiam asmeniui neįmanomų dalykų. Kitas svarbus popiežiaus paliestas gailestingumo matmuo buvo visuomeninis: kai gailestingumo veiksmai tampa institucijomis, kai vystoma gailestingumo kultūra.

„Galime kontempliuoti Viešpatį, kuris mus kviečia šiam darbui su tuo gailestingojo Jėzaus atvaizdu, kuris buvo apreikštas seseriai Faustinai. Tame atvaizde galime matyti gailestingumą kaip vieną šviesą, kylančią iš Dievo vidujumo, kuri, keliaudama per Kristaus širdį, išeina suskaidyta į spalvas, tinkamas kiekvienam gailestingumo darbui“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.