Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Jėzus kalbėjo žmonėms apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9,11-17)

DIEVO NAMAI

Artėjo vakaras, ir Jėzaus mokiniai atkreipė Mokytojo dėmesį: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Apaštalai rūpinasi žmonėmis, tačiau tas rūpestis nėra iki galo suvoktas. Atrodo, tarsi jie sakytų: „Viešpatie, tegul kiekvienas žmogus pats sprendžia savo problemas“. Tačiau Jėzus nesutinka su tokiu apaštalų požiūriu. Jis niekuomet nėra nė vieno atstūmęs, todėl nori, kad ta dykuma, kiekviena mūsų dykuma, kurią išgyvename širdyje, taptų namais, kuriuose dalijamasi duona ir svajonėmis.

Apaštalų nuomone Jėzus jau buvo atlikęs savo darbą: Jis visą dieną mokė, maitino klausytojų dvasią ir to, kaip jiems atrodė, būtų pakakę, tačiau to neužteko pačiam Išganytojui. Mes kartais nesuprantame, kad Dievas negali mylėti sielos, nemylėdamas kūno. Evangelistas Lukas pastebi: „Jėzus kalbėjo žmonėms apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“. Tik teologai yra sugalvoję padalinti žmogų į sielą ir kūną, tuo tarpu visame Šventajame Rašte kalbame apie žmogų, kaip visumą, – tai dvasia ir kūnas, kurių niekas negali atskirti.

Evangelijoje aprašyta daugybė stebuklų, kuriuos Jėzus padarė žmonių kūnuose. Pagydyti kūnai tampa savotišku Dievo Karalystės pirmavaizdžiu. Tais stebuklais šlovinamas naujas, pagydytas, išlaisvintas iš blogio Dievo pasaulis.

Drauge aprašomas duonos padauginimo stebuklas vaizduoja ir naujus Dievo namus – Bažnyčią. Jėzus neatsitiktinai liepia apaštalams susodinti žmones „būriais po penkiasdešimt“. Taip Jėzaus sekėjai tampa namais, užmezga tarpusavyje santykius. Viskas prasideda nuo, atrodytų, nelogiško apaštalams išsakyto Jėzaus paliepimo:  „Jūs duokite jiems valgyti!“ Apaštalai to padaryti negali, nes turi tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis: vienas kepalėlis tūkstančiui vyrų!…

To vakaro stebuklas buvo tai, kad padalytos duonos pakako visiems. Badas pranyksta ne tada, kai vienas žmogus prisikemša pilvą, bet tuomet, kai tuo, ko turime gal ir nedaug, dalijamės su kitais. Tai gali būti stiklinė vėsaus vandens, šiek – tiek ant žaizdų užpilto aliejaus ir vyno, kažkiek laiko, kažkiek širdies. Iš tikrųjų mūsų turtas yra tai, ką dovanojome savo broliui, kad jis daugiau nebealktų.

Savo nelogišką ir pranašišką reikalavimą (jūs duokite jiems valgyti) Jėzus siunčia mums, visai Bažnyčiai, kad ji vadovautųsi šia pranašyste, o ne proto išskaičiavimais. Viešpaties sekėjai privalo išmokti viską matuoti širdimi, mokančia svajoti ir dalytis netgi tuo, ko patys neturime.

Mums reikia mokytis dalytis laiku, kurio mums patiems trūksta, nes Dievo akyse vertę turi ne kiekis, bet uolumas. Tai darydami pamatysime, kad padaugės ir laiko, ir mus visus supančio nuoširdumo, išvysime, kad vėl sugrįžta džiugios valandos, giedros dienos ir vėl iš susijaudinimo smarkiau plakanti širdis.

„Visi pavalgė iki soties“,- konstatuoja evangelistas. Čia svarbiausias žodis yra „visi“. Vaikai, moterys, vyrai… Šventieji ir nusidėjėliai, tiesakalbiai ir melagiai, samarietės, turėjusios penkis vyrus ir dar daugiau išsiskyrusių… Nė vienas negali jaustis Viešpaties atstumtas.

Tokią Dievas mato savo Bažnyčią: sugebančią mokyti, gydyti, pasotinti, priimti, nieko neatstumiant, mokančią, kaip apaštalai, atsiliepti į iššūkius ir atiduoti viską, ką turi. Tai Bažnyčia, daranti stebuklus, kurių esmė yra ne regimo turto padauginimas, bet nuostabus dalijimasis širdies šiluma.

(Mons. Adolfas Grušas)