Vatikane vyks vigilija „nušluostyti ašaras“ tiems, kuriems reikia paguodos

Vigilija „nušluostyti ašaras“ tiems, kurie kenčia kūno ir sielos kančias, kuriems reikia paguodos.

Italų šeima, sukrėsta vaiko savižudybės; pakistaniečio kataliko politiko, žurnalisto, priversto pabėgti ir išgelbėti šeimą, istorija; vieno iš brolių dvynių atsivertimo istorija, kuriam į gyvenimą padėjo sugrįžti tik motinos tikėjimas ir ašaros. Šie trys liudijimai bus pristatyti popiežiui Pranciškui per vigiliją, skirtą „nušluostyti ašaras“, kuri vyks gegužės 5 dieną 18 val. Vatikano bazilikoje.

Vigilijos metu bus išstatytas pagerbimui Sirakūzų Dievo Motinos ašarų relikvijorius, prašant Marijos motiniškos globos gegužę, jai dedikuotą mėnesį.

Malda ir gyvenimo istorijos, sudrėkę nuo ašarų ir nusausintos tikėjimu, pažymės šią intensyvią maldos vigiliją, liudijančią dvasinį gailestingumo darbą sielai: „nuliūdusį paguosti“. Liturgijos metu popiežius Pranciškus susirinkusiems kaip paguodos ir vilties ženklą išdalins pašventintas „Agnus Dei“ sakramentalijas. Padirbintuose iš balto vaško, ovalo formos medalikėliuose įspaustas Velykų Avinėlis bei Gailestingumo jubiliejaus simbolis. 

Medalikėlių „Agnus Dei“ naudojimas užfiksuotas jau IV a. ir daugiau dokumentuotas IX a., kai Romos bažnyčios arkidiakonas Didįjį šeštadienį išlydydavo iki tos dienos naudotą senąją Velykų žvakę, ir išlydytas vaškas būdavo sumaišomas su aliejumi, šis mišinys pašventinamas, o iš jo padirbinti atspaudai būdavo dalijami tikintiesiems per Atvelykį. Nuo 1470 m. „Agnus Dei“ dalijamas ir per Jubiliejinius metus.

Šios Vigilijos ištakos slypi Apreiškime Jonui, kur rašoma: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Praėjusio šimtmečio popiežių Magisteriume sąvoka „nušluostyti ašaras“ dažnai sutinkama Pijaus XII kalbose. Galbūt netgi galima brėžti tam tikrą paralelę tarp XX a. trijų dešimtmečių, pažymėtų dviejų Pasaulinių karų tragedijos, begalės kenčiančių šeimų bei pavienių asmenų skausmo, bei dabartinio laikmečio, kurį popiežius Pranciškus apibūdina kaip „trečiąjį pasaulinį karą, išsibarsčiusį gabaliukais“, kuris atneš daugybę skausmingų situacijų. Šalia – popiežiaus Pranciškaus kvietimas pasitikėti neišsemiamu Tėvo gailestingumu.

1940 m. lapkričio 24 d., Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje Pijus XII Vatikano bazilikoje kalbėjo, kad šis ašarų slėnis kartais prisipildo audringų potvynių, naujų ašarų, kurias reikia nušluostyti nuo vaikų, motinų, vyrų, senukų veidų, kurie jaučiasi gyvenimo apleisti... Kelkime žvilgsnį į dangų, į gailestingumo Tėvą ir visokios paguodos Dievą, sakė tuomet popiežius Pijus XII.

Sąvoką pavartojo ir popiežius Jonas XXIII, sveikindamas tikinčiuosius, dalyvavusius žibintų procesijoje, atidarant Vatikano II susirinkimą 1962 m.

Jonas Paulius II, aukodamas Sirakūzų Ašarų Dievo Motinos šventovės pašventinimo Mišias, 1994 m. lapkričio 6 d. kalbėjo apie Dievo Motinos ašarų reikšmę ir vertę: jos liudija Motinos buvimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Verkia Motina, matydama savo vaikus kenčiančius nuo blogio, dvasinio ar fizinio. Tai skausmo ašaros už tuos kurie atmetė Dievo meilę, už kenčiančias šeimas, pasimetusį jaunimą, patiriamą smurtą; tai maldos ašaros, Motinos malda, kuri suteikia stiprybės kiekvienai maldai; tai vilties ašaros, kurios ištirpdo širdžių kietumą ir atveria jas susitikimui su Kristumi Atpirkėju.

Gegužės 5 d., penktadienį, vyksianti Ašarų nušluostymo vigilija liudys tragiškų dramų ir atgimimų istorijas, prasidedančias ašaromis, kurios, iškritę į skausmų dirvą, įsišaknija tikėjime ir perkeičia egzistencines dykumas į vilties sodus. (Vatikano radijas)