2016 metų gegužės 3 dieną, eidamas 94-uosius metus,
Jonavoje mirė monsinjoras Vincas Pranckietis.
Vincas Pranckietis gimė 1923 metų sausio 7 dieną pasiturinčių
ūkininkų šeimoje Labos kaime, Dambavos parapijoje. Ten mažasis Vincukas baigė tris
pradžios mokyklos skyrius, o tėvams persikėlus gyventi į Baisogalos valsčių pradžios
mokslus tęsė Vabalių, Smilgių ir Šeduvos mokyklose. Vėliau mokėsi Šeduvos ir Kėdainių
gimnazijose. Mokantis Kėdainiuose jam kilo mintis apie kunigystę, nors tėvas labiau
norėjo, kad sūnus perimtų ūkį, vestų, susilauktų paveldėtojo. Anot tėvo, kunigas turįs
būti gražus, turėti gerą balsą, o sūnus anaiptol toks nesąs. Pats Vincas svajojo,
kaip jo dėdė kunigas, baigti dvasinę akademiją, būtinai išvykti studijuoti į Italiją,
aplankyti Prancūziją.
1943 metais Vincas Pranckietis įstojo į Kauno tarpdiecezinę
kunigų seminariją. Mokydamasis pasižymėjo tikra krikščioniška dvasia, inteligentišku,
nuoširdžiu ir ramiu būdu. Jau tada buvo žinomas kaip fotografijos mėgėjas, poetiškos
ir jautrios sielos žmogus. Seminarijos vadovybės nuomone, Vincas Pranckietis buvo
labai tinkamas jaunimo sielovadai. Tiesa, jo sielovadinio darbo pradžia buvo kiek
kitokia, nei buvo galima manyti.
Kunigu Vincą Pranckietį 1948 metų spalio 31 dieną
Kauno arkikatedroje įšventino vyskupas Kazimieras Paltarokas dar nebaigusį studijų.
Laikai buvo neramūs, grėsė trėmimai, todėl buvo nuspręsta kunigystės šventimus teikti
dar nebaigusiems seminarijos paskutinio kurso klierikams. Vėliau pasirodė, kad tokia
taktika pasiteisino.
1949 metų kovo 25 dieną saugumiečiai suėmė Vincą Pranckietį
bei dvylika kitų seminarijos auklėtinių ir ištrėmė juos į Baikalo ežero salą Olchoną.
Kunigui Vincui buvo inkriminuota jo kilmė: tėvai turėjo net (!) 50 hektarų ūkį. Kartu
su likimo broliais kunigais, jau vežamas į tremtį, jis pradėjo savo sielovadinį darbą.
Pats buvo sakęs, kad turėjo svajonę dirbti parapijoje prie ežero kranto, tad ši svajonė
tam tikru atžvilgiu prie Baikalo ir išsipildė. Penkerius metus kunigas Vincas Pranckietis
ten dirbo pramoninėje žvejyboje, o baigęs sunkią darbo dieną visuomet rūpindavosi
paaukoti šventąsias Mišias. Ir sunkiomis sąlygomis jis neprarado sugebėjimo įžvelgti
Dievo sukurto pasaulio grožį. Drauge, kiek pajėgdamas, rūpinosi dvasiškai patarnauti
lietuviams tremtiniams. Po Stalino mirties padėtis sušvelnėjo, ir 1955 metais Vincui
Pranckiečiui buvo leista išvykti į Usolje Sibirskoje miestą, kur įsidarbino buhalteriu.
Ten kunigas Vincas rado dideles lietuvių ir vokiečių tremtinių kolonijas, pagal galimybes
juos lankydavo ir teikdavo kunigiškus patarnavimus.
1958 metais kunigui Vincui Pranckiečiui buvo leista
gyventi visoje Sovietų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą, tačiau jis surizikavo ir grįžo
į tėvynę, kurį laiką gydėsi. 1959 metų pradžioje buvo paskirtas Radviliškio parapijos
vikaru, tačiau praėjus metams civilinės valdžios buvo iš ten išvarytas kaip neturintis
teisės gyventi Lietuvoje. Kunigas Pranckietis kreipėsi į Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą,
prašydamas jam tokį leidimą suteikti, tačiau, kol prašymas buvo svarstomas, oficialiai
kunigo pareigų eiti negalėjo. 1961–1962 metais dirbo Kauno medžio apdirbimo kombinate
darbininku. 1962 metų birželio mėnesį buvo paskirtas Didvyžių ir Žaliosios parapijų
klebonu, o 1965 metais perkeltas klebono pareigoms į Siesikus.
1974 metų balandžio 22 dieną kunigas Vincas Pranckietis
skiriamas Jonavos parapijos administratoriumi. Vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas
taip pat pavedė jam kunigų seminarijos nuodėmklausio pareigas. 1991 metų gegužės 22
dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Vincą Pranckietį Jo Šventenybės
kapelionu (monsinjoru). 1992 metais monsinjoras Vincas Pranckietis tapo Žeimių dekanato
dekanu, dar atšventė Jonavos bažnyčios 200 metų jubiliejų, kuriam praėjus jo sveikata
labai susilpnėjo. 1994 metų balandžio 21 dieną monsinjoras Vincas Pranckietis savo
paties prašymu buvo atleistas iš Jonavos parapijos klebono ir Žeimių dekano pareigų
ir paskirtas Jonavos parapijos altaristu vikaro teisėmis. Kiek leido jėgos, visuomet
rūpinosi patarnauti tikintiesiems, ypač mėgo klausyklą, kur atgailaujantiems buvo
kaip tikras tėvas, vedantis sielas pas Dievą.
Monsinjoras Vincas Pranckietis buvo uolus Kristaus
vynuogyno darbininkas, mėgstamas konfratrų ir parapijiečių. Ramaus ir gero būdo, draugiškas,
vengiantis kritikuoti kitus žmones, su dėkingumu žvelgiantis į gyvenimą, jis iki pat
galo vykdė tai, kam buvo pašauktas.
Monsinjoro Vinco Pranckiečio žemiškieji palaikai pašarvoti
Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Laidotuvių Šv. Mišios – gegužės 6 dieną (penktadienį)
12 valandą. Po šv. Mišių laidotuvės Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje.
Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!
All the contents on this site are copyrighted ©. |