Kilmingo jėzuito, paauglės iš Ispanijos, kankinių iš Albanijos šventumas

Kaip rašoma Vatikano pranešime, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato balandžio 26 susitiko su popiežiumi ir pristatė jam kai kurių naujų bylų eigą, o popiežius jas patvirtino savo parašu, leisdamas jose pradėti naują etapą.

Buvo patvirtinti stebuklai dvejose bylose. Pripažintas dar vienas stebuklas, kuris įvyko palaimintojo Alfonso Maria Fusco (1839 - 1910) užtarimu. Pirmasis pripažintas stebuklas įvyko 1998 metais, beveik ketverių metų berniukui iš Zambijos, vardu Gershom Chizuma. Kai jis staiga susirgo, jam buvo diagnozuota fatališka liga, cerebralinė maliarija, nuo kurios pasveikstama retais atvejais, su ilgalaike žala sveikatai ateityje. Po kelių dienų berniuko būklė pasidarė labai prasta, prisidėjo kitos komplikacijos ir medikai jau pradėjo laukti jo paskutinės agonijos. Apie tai lankydama ligoninę sužinojo t. Fusco įsteigtos šv. Jono Krikštytojo kongregacijos sesuo Livia Caserio, pakvietė berniuko motiną ir senelę, krikščiones adventistes, melstis kartu su ja ir kitomis dvejomis vienuolėmis, karštai prašydama t. Fusco užtarimo, pakišusi jo paveikslėlį po pagalve. Ir kitą rytą berniukas pabudo iš komos, per tris dienas grįžo į normalią būklę ir buvo išleistas iš ligoninės. Dar kelis kartus patikrinus duomenis, papildomai ištyrus berniuką, gydytojai pripažino, kad šis išgijimas buvo tikras, nesuprantamai žaibiškas ir visiškas, o teologų komisija, įvertinusi aplinkybes, pripažino išgijimą stebuklingu. Antrasis stebuklas atveria kelią kanonizacijai.

Popiežius Pranciškus taip pat leido oficialiai pripažinti jėzuito Jono Sullivan (1861 - 1933) užtarimu įvykusį stebuklą. 2014 metais Pranciškus jam pripažino „garbingojo“ titulą. Šis kunigas gimė kilmingoje airių šeimoje Dubline, tėvas buvo svarbus politinis veikėjas. Gavęs puikų klasikinį išsilavinimą, mėgėjas važinėti dviračiu ir vaikščioti po kalvas, 35 metų amžiaus nusprendė tapti kataliku, kaip motina, nors buvo auklėtas protestantu. Dar po ketverių metų, 1900-aisiais, įstojo į jėzuitų ordiną ir pradėjo formaciją. 1907 metais ją baigė ir buvo pasiųstas mokytojauti į koledžą, kuriame ir praleido beveik visą likusį gyvenimą, nusipelnydamas visų pagarbos tiek savo protu, tiek asketišku ir paprastu gyvenimo būdu, tiek maldos gyvenimu, traukdamas aplinkinius vidiniu tvirtumu ir dvasine išmintimi.   

Popiežiaus pasirašytas dekretas tapo išskirtine naujiena Albanijos katalikams: pripažinta Dievo tarnų arkivyskupo Vincento Prennushi ir 37 bendražygių kankinystė. Jie žuvo laikotarpiu nuo 1945 metų iki 1974 metų nuo to komunistinio ir ateistinio šalies režimo rankos, kuris didžiavosi, kad pralenkė ir Maskvą. Tarp kankinių – dar vienas vyskupas, kunigas, vienuoliai, seminaristas, trys pasauliečiai ir viena 22 metų mergina, postulantė. Arkivyskupas Prennushi galėjo išsaugoti gyvybę tapdamas režimo marionete, kuris jo rankomis norėjo sunaikinti katalikų bendruomenę, bet atsisakė – grasinimų, kankinimų, įkalinimo ir, galiausiai, mirties kaina.

Jei komunistinio režimo Albanijoje aukų bylos pažanga yra naujas dalykas, tai benediktinai Juozapas Anton Gomez ir trys jo draugai įsilieja į ilgą jau pripažintų kankinių, palaimintųjų ir šventųjų procesiją Ispanijoje – tai pilietinio karo aukos, dažniausiai žuvę nuo kairiųjų antiklerikalų rankos. Popiežius patvirtino keturių benediktinų kankinystę 1936 metais.

Dekrete taip pat patvirtintos kelių asmenų, vyrų ir moterų, herojiškos dorybės: Dievo tarno iš Korėjos Tomo (1821 - 1861), kuris per metus pėsčiomis nueidavo net po keletą tūkstančių kilometrų, lankydamas krikščionių kaimelius ir šeimas. Taip pat Dievo tarno italo Sosijaus del Prete (1885- 1952), pranciškono, kuris padėjo įsteigti ir subręsti Kristaus Karaliaus mažųjų tarnaičių kongregacijai; italės Šventosios Dvasios Patarimo Marijos (1845 - 1900), Sopulingosios seserų steigėjos, našlaičių globėjos, gavusi nedidelį išsilavinimą, bet visus stebinusi savo intelektu; Dievo tarnaitės iš Ispanijos, Įsikūnijimo Marijos (1840 - 1917), naujos pranciškonių bendruomenės steigėjos, apleistų vaikų globėjos ir ugdytojos; italės Marijos Lauros Baraggia (1851 - 1923), Šventosios Jėzaus Širdies kongregacijos steigėjos, kurios kiekvienas laiškas seserims prasideda žodžiais „Tegu Jėzus jus padaro šventas!“; Ilgą ir vaisingą darbais amžių  nugyvenusios Mažųjų Eucharistijos misionierių kongregacijos steigėjos iš Neapolio Iljos Corsaro (1897 - 1977).

Paskutinioji sąraše yra Dievo tarnaitė Maria Montserrat Grases Garcia (1941 - 1959), pasaulietė, Opus Dei bendruomenės narė. Popiežius pripažino ir jos herojiškas dorybes, kurių turėjo daug: stiprybę, džiaugsmą, ramybę, kurių neprarado ir tada, kai jai, paauglei, buvo diagnozuotas kojos kaulo vėžys, greitai paguldęs ją į lovą ir netrukus atėmęs gyvybę, nesulaukus nei 18 metų amžiaus. Bet ir paskutiniais gyvenimo mėnesiais jos gyvenimo džiaugsmas buvo, rodos, nesulaikomas, toks pat didelis, kaip ir Dievo ilgesys. Daug žmonių, kurie atėjo su ja susipažinti, paliudijo, kad aplink ją tvyrojo tai, kas kartais vadinama „šventumo kvapu“. (Vatikano radijas)