Liudytojos veidas: Ekvadore žuvusios sesers Klaros liudijimas

Balandžio 16 dienos žemės drebėjimas Ekvadore nusinešė apie penkis šimtus gyvybių. Penkios iš jų – „Motinos židinio“ vienuolinės kongregacijos narės, 33 metų amžiaus sesuo Klara iš Airijos ir keturios jaunos merginos.

Bendruomenės portale yra paskelbtas žuvusios Klaros, gimusios šiaurės Airijoje, gyvenimo ir tikėjimo liudijimas, užrašytas prieš žemės drebėjimą.

„Gimiau katalikų šeimoje. Esu maža dalelė iš pasaulio, kuris vadinasi Derry, Šiaurės Airijoje. Kai buvau maža, toje vietoje „katalikas“ ir „protestantas“ buvo tik politiniai terminai. Gimti katalikų šeimoje nereiškė, kad eini į Mišias ar esi katalikiškai ugdomas. Katalikai, kurie norėjo vieningos Airijos, žudė protestantus, o protestantai, kurie nenorėjo vieningos Airijos, žudė katalikus. Tai ir buvo tai, ką man reiškė būti katalike. Dievas neturėjo jokio vaidmens mano gyvenime. Visuomenėje, kurioje vyrauja neapykanta, Dievui nėra vietos“, byloja pirmosios sesers Klaros pasakojimo apie save eilutės. 

Būdama graži, aktyvi ir gabi mergina jau penkiolikos metų tapo teatro grupės nare ir netgi turėjo savo „vadybininką“, dalyvavo keliose televizijos programose, laimėjo kelis prizus, aštuoniolikos gavo nedidelį vaidmenį filme ir taip, rodos, sėkmingai žengė link savo tikslo – tapti aktore.

„Man patiko linksmintis. Sulaukus šešiolikos metų, mano savaitgaliai buvo skirti išgėrinėjimui su draugais. Visus pinigus išleisdavau alkoholiui ir cigaretėms“, neslepia ji.

Bet vis dėlto Apvaizda iškrėtė pokštą. Kartą viena draugė paklausė, pasakoja Klara, ar ji nenorinti nukeliauti į Ispaniją, nemokamai. 10 šventiškų dienų po ispaniška saule jai pasirodė nebloga idėja. Po savaites ji buvo pakviesta į susitikimą su kitais kelionės dalyviais.

„Atėjus dienai nuėjau į namą, kuriame turėjo būti mano draugai, o įžengusi pamačiau keturiasdešimties – penkiasdešimties metų amžiaus žmones su rožiniais rankose. „Keliaujate į Ispaniją“, baikščiai paklausiau ir gavau entuziastingą atsakymą – „taip, į piligrimystę!“. Taigi, keliavau dešimčiai dienų į piligrimystę. Bandžiau nusišalinti, bet mano vardas jau buvo ant bilieto“. Didžioji Savaitė XVI amžiaus vienuolyne nebuvo tai, ko ji tikėjosi iš kelionės Ispanijoje.

Ten ir sutiko „Motinos židinio“ maldos grupę. Ir, nepaisant išorėje atsainaus elgesio, gavo malonę – supratimą, kad Viešpats mirė už ją ant Kryžiaus. Ir suprato, kad turi kažką keisti gyvenime. „Jei tai padarei dėl manęs, ką galiu padaryti dėl Tavęs?“

Ir nors entuziazmas netrukus nusilpo, vis tik aiškiai suprato, kad Viešpats ją kviečia gyventi neturte, skaistume, paklusnume, kaip vienuolei. O tai atrodė neįmanoma. Kaip galima atsisakyti išgerti, parūkyti, linksmintis, atsisakyti karjeros ir šeimos? Bet jei Jėzus šaukia, tai suteikia ir savo malonę, jėgų atsakyti į Jo kvietimą, priduria Klara.

Paskutinis apsisprendimo momentas įvyko kuriant filmą Anglijoje. „Sėdėjau ant lovos viešbutyje ir jaučiau didelę tuštumą savyje. Artinausi prie to, ko visada troškau, ir nebuvau laiminga. Žinojau, kad tik darydama tai, ko Dievas iš manęs norėjo, būsiu iš tiesų laiminga. Viešpats parodė, kaip žeidžiu Jo širdį su savo pasiutusiu gyvenimo būdu. Žinojau, kad viską turiu palikti ir juo sekti. Aiškiai žinojau, kad manęs prašė Juo pasitikėti, įdėti savo gyvenimą į jo rankas ir išlaikyti tikėjimą. Dabar esu laimingai pasišventusi tarp „Motinos židinio“ tarnaičių. Nenustoju stebėtis, kaip Viešpats dirba sielose, kaip gali pakeisti gyvenimą ir laimėti žmogaus širdį“.

Būdamas 18 metų pasirinkusi vienuolinį gyvenimą Klara jo nešvaistė: daug dirbo misijose, tarp vaikų ir jaunuolių, dažnai mokydama juos groti gitara ir dainuoti, skleisdama energiją ir gerą nuotaiką. Viešpats ją sutiko, sako jos seserys, pasiruošusią. (Vatikano radijas)