Penktas Velykų sekmadienis

Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins“. „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 31–35)

„KAIP“ KRISTUS (mons. Adolfas Grušas)

„Aš jums duodu naują įsakymą: kad jūs vienas kitą mylėtumėte…“

Perskaičius šiuos Jėzaus žodžius, savaime kyla klausimas: kodėl Viešpats šį įsakymą vadina „nauju“. Argi Jis nežinojo, kad visame pasaulyje vyrai ir moterys pamilsta vienas kitą, ir ši meilė veda žmones ir visas tautas į jų ateitį? Juk visais laikais buvo žmonių, kurie sugebėjo mylėti nuostabiai, taip tapdami pasaulio šviesa. Net neaišku, kodėl reikia ir ar galima liepti mylėti? Juk prievarta primesta meilė bus tik meilės kaukė, apsunkinanti gyvenimą tam, kuris ją nešioja ir dar labiau liūdinantį tą, kuriam ji skirta…

Iš tikrųjų „naujas įsakymas“, kurį Jėzus duoda savo sekėjams, nėra paprastas paliepimas, o kur kas daugiau. Šiuose Viešpaties žodžiuose užkoduotas viso pasaulio ir kiekvieno žmogaus likimas. Kodėl reikia mylėti? Todėl, kad taip daro Dievas. Pagrindinis gyvenimo įstatymas liepia žmogui veikti taip, kaip veikia Dievas, įsijungti į Dievo meilę, tapti šviesa, semiančia energiją iš paties Dievo – tikrosios Šviesos. Apaštalas Jonas apie tai kalba savo laiške: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“. Vienintelis tikros meilės šaltinis yra mūsų patirtis, kuomet suvokiame, jog esame mylimi ir leidžiame Dievui mus mylėti dabar, šią akimirką.

Naujasis įsakymas nepasiriboja vienu žodžiu: mylėkite. Ne, Išganytojas sako: „“Mylėkite vieni kitus“. Jis tarsi dovanoja mums begalę meilės objektų: kitus, o tai reiškia: visus. Vargas mums, jei mėgintume apibrėžti, kas iš tiesų yra vertas mūsų meilės: teisieji ar neteisieji, turtingi ar vargšai, artimieji ar svetimšaliai… Pavojinga nustatyti sau meilės ribas, nes taip rizikuojame prasilenkti su tuo, apie ką kalba Išganytojas. Mums liepiama mylėti visus, kiekvieną žmogų, netgi labiausiai nemylimą, netgi Kainą. Kitas žmogus yra svarbus, man pavesta juo rūpintis, jis įrašytas man mintyse, aš esu kartu su juo. Jei turiu duonos, o jis ne, duodu jam duoną. Jei jam baisu, ir jis prašo, kad nueičiau su juo tam tikrą kelio atkarpą, palydžiu jį per visą naktį…

Naujajame įsakyme Viešpats tęsia: „Mylėkite, kaip aš jus mylėjau“. Krikščionybės naujiena yra ne pati meilė, bet meilė, pakylanti iki Kristaus meilės. Žmonės myli, o krikščionis myli taip, kaip Jėzus, saugodamas viską savo širdyje, nuolat prisimindamas, „kaip“ mylėjo Jėzus. Be šito prisiminimo visos meilės pastangos bus tik dvasios mankšta, netampanti gyvenimo taisykle. Tikroji meilės mokykla yra Kristaus elgesys. Jis yra Meilė: tada, kai plauna savo mokiniams kojas, kai kreipiasi į Jį išduosiantį Judą, vadindamas jį „bičiuliu“, kai meldžiasi už savo kankintojus, tvirtindamas, kad jie nežino, ką daro, kuomet verkia mirusio draugo ir džiaugiasi dėl nardo tepalo, kuriuo buvo pateptos Jo kojos, ir tada, kuomet pradeda mokyti ir gydyti, pradėdamas nuo pačių menkiausiųjų…

Šio sekmadienio Mišių Evangelija ragina mus iš naujo atrasti Jėzaus meilės liudijimus ir dar kartą pamėginti elgtis taip, kaip Jis. Jėzus nėra už gausybės žodžių besislepiantis mokytojas. Jis pats viską paliudijo savo darbais, iš meilės mums pasiekdamas netgi kančios viršūnes, atiduodamas save, kad tik mes gyventume. Lygiai taip pat amžių bėgyje pačiose netikėčiausiose vietose buvo žmonių, išdrįsusių elgtis ir gyventi taip, kaip Jis. Tas žodis „kaip“ aidi Evangelijos žinioje, nusako mūsų, kaip Jėzaus mokinių, pašaukimą, jame slypi ir tobulo žmogaus vizija: gyventi, kaip Jis, būti gailestingiems, kaip Tėvas, siekti, kad visame pasaulyje išsipildytų Dievo valia…