Ketvirtas Velykų sekmadienis

Jėzus žydams pasakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“. (Jn 10,27-30)

 

DIEVO RANKOSE, Mons. Adolfas Grušas

Petrui ir Tomui nebuvo lengva patikėti Jėzaus prisikėlimu. Mes irgi, panašiai kaip jie, plaukiame per gyvenimo jūrą, nuolat susidurdami su įvairias sunkumais, priversti nuolatos pasitikėti Viešpačiu, kad sau patiems atskleistume tiesą: ar esame tikintys. Gyvenimas – tai mums duotas laikas, per kurį privalome išmokti mylėti. Pati gražiausia gyvenimo patirtis - tai suprasti, jog esame Dievo mylimi, atrasti Jame meilės šaltinį.

Žinome, kad gyvenimas nėra lengvas, ir tikėjimas ateina pas mus, lydimas tūkstančių sunkumų bei skausmų. Neretai tie sunkumai ir skausmas pasiekia mus iš tikėjimo brolių pusės, taip, kaip tai ypač matome sunkiais Bažnyčios gyvenimo momentais.

Tikėjimo branda pasiekiama, kai suprantame šio sekmadienio Evangelijoje cituojamus Jėzaus žodžius: niekas nepajėgs išplėšti mūsų iš Dievo rankos. Jėzus laiko mus už rankos, Jis myli mus ir veda su savimi, kaip sumanus ganytojas, žinantis, kur mus reikia nuvesti. Jis nėra samdinys, bet šeimininkas, pažįstantis kiekvieną Jam priklausantį žmogų. Jis nedvejojo už mus sumokėti meilės kainą.

Mokytojas pažįsta mus. Jam žinomas mūsų ribotumas, mūsų vargai, o taip pat ir mūsų ištvermė bei džiaugsmas, kurį patiriame Jį mylėdami. Kaip tik todėl Viešpats moko mus. Niekas negali mūsų atimti iš Jo: nei skausmas, nei liga, nei mirtis, nei silpnumas ar neapykanta, nei nuodėmė ar maištavimas prieš Jį. Niekas negali mūsų atimti iš Dievo, nes esame Kristaus.

Nė vienas žmogus, įtikėjęs Kristų, nėra apsaugotas nuo kančios, ir jo gyvenimas netampa labai paprastas. Vis dėlto tikintysis gyvenimo kelyje yra lydimas paties Dievo šviesos, tas kelias yra perkeičiamas. Viena yra visą gyvenimą blaškytis, klausiant savęs, kokia yra mūsų kelionės per šį ašarų slėnį prasmė ir visai kas kita – žinoti, jog esame neaprėpiamos Dievo meilės žmonijai dalyviai.

Jei tik mes rūpinamės tai suvokti ir priimti atvira širdimi, jei norime dalyvauti Dievo meilės plane, galime jaustis tikrai keliautojais per gyvenimą, ir tada nesvarbu, kad netapsime Nobelio premijos laureatais ar aukštais viršininkais. Žinodami, jog visuomet esame Dievo širdyje, mes nebebūsime sulinkę po savo mažų baimių našta, pamiršime užplūdusias silpnumo akimirkas ir suvoksime, kaip iš tikrųjų reikia mylėti.

Visi mes, Bažnyčios nariai, esame bandomi. Nemaža žmonių netenka pasitikėjimo Bažnyčia ir jos ganytojais, visų pirma žvelgdami į suklydusius, kuriems reikia mūsų maldos, tačiau drauge užmiršdami šimtus tūkstančių kunigų, katechetų, vienuolių, kurie pasiaukojančiai ir nepriekaištingai vykdo savo tarnystę.

Patiriamas skausmas iš tiesų būna didelis, nes susiduriame su naujomis žaizdomis, padarytomis Kristaus veidui. Tai atsitinka dėl tų žmonių, kuriems buvo pavesta rūpintis Jėzaus veido spindėjimu, nesugebėjimo pakilti aukščiau savo vidutinybės. Todėl šis sekmadienis vadinamas taip pat ir Gerojo Ganytojo sekmadieniu, kai visi tikintieji yra kviečiami melstis už savo kunigus.

Tai proga melstis už visus kunigus, proga atgailai, kad galiausiai visi suvoktume pačią esmę, melsti šventų kunigų, panašių į savo Ganytoją, Jėzų Kristų.

Kartais einame per išmėginimus, kuriuos sukelia žmonių kaltės, ir, kaip ir kiekviename sužeistame kūne, pakanka vienos sergančios dalies, kad kentėtų visas kūnas. Tačiau turėtume priimti tokius išmėginimus ne užsidarant savyje, ne dejuoti, pykti ant viso pasaulio ir gintis bet kokia kaina, bet dar tvirčiau įsikibti į Viešpaties ranką. Niekas negali mūsų išplėšti iš Kristaus rankos.

Tegul esame kietakaktė, nepaklusni, išsiblaškiusi kaimenė, tačiau Viešpats mūsų nepaliks. Bažnyčią sudaro ne tobulieji, bet tie, kurie patyrė atleidimą. Ne teisieji, bet vaikai, kurių Tėvas niekada nepaliks…