Tikra religijos laisvė apima ir įsitikinimus, ir jų praktikavimą

Balandžio 14 dieną, dalyvaudamas Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Tarybos (ESBO) susitikime Vienoje, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas šioje organizacijoje prelatas Janusz Urbanczyk pasakė keletą reikšmingų pastabų dėl tų netolerancijos ir diskriminavimo situacijų, kurios lemiamos religijos laisvės nepripažinimo.

Religijos ir įsitikinimų laisvės silpnėjimas ar nerimą keliantis siaurinimas yra diskriminacijos ir netolerancijos prieš krikščionis ESBO valstybių narių zonoje šaknis, sakė Vatikano diplomatas.

Nerimą kelia pastangos pašalinti religiją, ypač krikščionybę, iš viešosios erdvės, nustumiant ją į privačią, nematomą, paslėptą erdvę. Prisimintini yra praėjusią vasarą Pranciškaus Filadelfijoje pasakyti žodžiai: „pasaulyje, kuriame įvairios modernios tironijos formos siekia panaikinti religijos laisvę ar paversti ja subkultūra be balso teisės viešoje erdvėje, ar naudoti religiją kaip neapykantos ir brutalumo pretekstą, yra būtina, kad įvairių religijų išpažinėjai suvienytų savo balsus kviesdami taikai, tolerancijai ir pagarbai kitų orumui ir teisėms“.

Kai kuriose ESBO regiono šalyse yra brėžiamas labai ryškus brūkšnys tarp religinių įsitikinimų ir religinės praktikos, o tai dar labiau kelia susirūpinimą. Viešuose debatuose ir net teismuose krikščionims dažnai  primenama, kad jie privačiai gali tikėti kuo tik nori ir melstis kaip tik nori savo bažnyčiose, tačiau paprasčiausiai negali elgtis pagal tuos įsitikinimus viešai. Tai sąmoningai iškraipo ir apriboja tai, ką religijos laisvė, kuri priklauso ir krikščionims, iš tiesų reiškia. Tai nėra ta laisvė, kuri įrašyta į ESBO įsipareigojimus, pradedant nuo Helsinkio akto.

Kitas aspektas šios perinterpretuotos ir apribotos religijos laisvės yra religinio tikėjimo ar įsitikinimo įtakos atmetimas formuojant viešą nuomonę ar politiką. Dėl savo tikėjimo krikščionis jausis įpareigotas prisidėti prie bendrojo gėrio, kurti tokią visuomenę, kuri saugo silpną ir vargšą, ugdyti jauną, gydyti ligonį, užkirsti kelią konfliktui ir nesantarvei. Tačiau daugelyje vietų tai netoleruojama. Žiniasklaida ir viešoji nuomonė ne visada laisvi nuo netolerantiškų nuostatų ar, kartais, nuo krikščionių ir kitų religijų tikinčiųjų žeminimo, krikščionims esant lengviausiems taikiniams. Advokatavimas „politiškai korektiškoms“ nuostatoms pernelyg dažnai suteikia pakankamą pateisinimą užklijuoti etiketę ir menkinti krikščionis kaip netolerantiškus ar veidmainius.

Nors visa tai neprilygsta toms nebaudžiamoms baisybėms, kurias patiria krikščionys už ESBO regiono ribų, tačiau religijos ir įsitikinimų laisvės suvokimo pokytis, taip pat ir krikščionių daugumos visuomenėse, tampa ne vien krikščionių diskriminacija, bet ir grėsme visuomenei bei bendrų įsipareigojimų atsisakymu. (Vatikano radijas)