Taika nėra pasirinkimas būti šeimininku ar vergu

Balandžio 11 – 13 dienomis Romoje vyksta konferencija apie „Prievartos nenaudojimą ir teisingą taiką“ katalikiškoje perspektyvoje. Ją organizuoja Popiežiškoji taikos ir teisingumo taryba bei tarptautinis katalikų judėjimas už taiką „Pax Christi“.

Konferenciją atidarė kardinolas Peter Turkson, Taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas. Galima prisiminti, kad į šias pareigas jis buvo paskirtas popiežiaus Benedikto XVI, kuris norėjo suteikti balsą žmogui iš juodojo kontinento, gerai žinančio ką reiškia taikos ir teisingumo trūkumas, ką reiškia tai, ką popiežius Pranciškus yra pavadinęs „trečiuoju pasauliniu karu dalimis“: su daugelyje vietų nuolatos smilkstančiais, dešimtimis metų trunkančiais kruvinais konfliktais, kurių bendra daroma žala ir paliekamas blogis yra didžiulės apimties. Dažnai juose atsiduria ir krikščionių bendruomenės, kurioms tada kyla klausimas, ne teorinis, o labai konkretus, apie tai, kaip elgtis.

Kardinolas Turkson pirmiausia perskaitė konferencijos dalyviams skirtą popiežiaus Pranciškaus žinią. O šioje pabrėžiama, kad katalikiškų taikos judėjimų motyvas ir tikslas sutampa: tai karo atsisakymas. Vatikano II Susirinkimas paskelbė tik vieną pasmerkimą – karo pasmerkimą, pateisindamas jį tik vienu vieninteliu atveju: ginkluoto apsigynimo, kai visos taikios galimybės yra išsemtos.

Popiežius taip pat priduria, kad svarbu konfliktą pripažinti, o ne jį ignoruoti arba apsimesti, kad jis tokiu nėra. Nes kitaip yra prarandama realistinė perspektyva. Tik priimant konfliktą tuo, kuo jis yra, galima iš tiesų jį išspręsti. Kaip krikščionys žinome, kad vienintelis tikras būdas atsisakyti karų ir konflikto, yra žvelgti vienas į kitą kaip į brolį. Ne vien žmonių, bet ir tautų atžvilgiu. Todėl Bažnyčios akyse „tarptautinė bendruomenė“ taip pat yra „tautų šeima“, kurios nariai turi sugyventi broliškai.

Popiežius Pranciškus savo žinioje nepamiršta paminėti ir Gailestingumo šventųjų metų – jų dvasinis turinys sako, kad turime šalinti abejingumą vienas kitam, kad susitaikymui yra būtinas atleidimas ir gailestingumas. Tam tikra prasme gailestingumas turi įgyti ir „politines“ formas. Gailestingumas nėra aptakus sentimentas, bet taip pat nusistatymas dialoguoti, pasiruošimas duoti ir priimti, o tai nėra lengva. Kad nusiginklavimas būtų pilnavertis, jis turi reikšti ne vien karinių arsenalų atsisakymą, bet ir „nusiginklavimą sielose“, užsimena Šventasis Tėvas.

Kardinolas Turkson savo pasisakyme pridūrė, kad „krikščioniška pozicija nesutinka su socialinių santykių redukcija į pasirinkimą tarp buvimo šeimininku, ir buvimo vergu. Vietoj to ji kviečia dvasiniam atsivertimui, kad neteisingas dominavimo santykis duotų kelią broliškai meilei ir solidarumui. Tokia yra taikos vertė, kurios mokė Kristus; toks yra pasirinkimas“, kurį priimame.

Jis priminė būtinybę skirti įtampą nuo prievartos. Jei prievarta visada yra blogis, kurį reikia ir galima atmesti, tai dėl asmenų ir bendruomenių skirtingumo kylančios įtampos yra neišvengiamos, tačiau ne visada blogos, dažnai priešingai: sudaro sąlygas naujiems sprendimams, naujai draugystei.

Kalbėdamas apie tai, ką reiškia taika, kardinolas Turkson jau ne pirmą kartą pakartojo, jog tai nėra „prievartos nebuvimas“, vienai grupei privertus sau paklusti kitas grupes, sukūrus struktūras, kurios nutildo vargšų, mažumų, pagarbos žmogaus orumui prašančius balsus.

Todėl jau popiežius Jonas XXIII mokė, kad tikros taikos pamatas yra teisingumas. Be teisingumo konfliktas tik apmaldomas kuriam laikui, vėliau jis vėl iškils, galbūt naujais pavidalais.

Krikščioniui „atsakingas pilietiškumas yra dorybė, o dalyvavimas politiniame gyvenime moralinė pareiga“, pasakė kardinolas Turkson, patikslindamas, jog tai nereiškia Evangelijos pavertimo politine programa. Krikščionis siekia taikos ir susitaikymo ne stodamas ideologijų pusėn ar kurdamas naujas, bet visada atsimindamas apie Kristaus atnaujintą brolystę tarp žmonių. (Vatikano radijas)