2016-04-03 13:49:00

Gailestingumo sekmadienio išvakarėse: meilė mums neleidžia jaustis ramiai


Su „džiaugsmu ir dėkingumu“, šeštadienio vakaro budėjime šv. Petro aikštėje pasakė popiežius, jis dalyvauja maldoje, kuri įveda į Gailestingumo sekmadienį, taip trokšto šv. Jono Pauliaus II, išpildant šv. Faustinos prašymą. Vakarinės Vigilijos apeigos taip pat  vyko pagal šv. Faustinos dvasinį paveldą.

Daugybė, pasak Pranciškaus, yra Dievo gailestingumo veidų; jų neįmanoma aprašyti, nes tai yra Dievo „kūrybinga fantazija“, kuri be perstojo auga.

Šventasis Tėvas priminė Išėjimo knygos epizodą, kuris nuolatos minimas per šiuos Šventuosius Metus, mat Dievas, apreikšdamas save Mozei, o per jį ir visai tautai, parodė save kaip tą, kuris yra „gailestingas“ (34,6). „Kaip didelė ir begalinė yra Dievo prigimtis, taip didelis ir neišmatuojamas yra jo gailestingumas“, sakė popiežius Pranciškus, pridurdamas, kad vienas iš išsiskiriančių dieviškojo gailestingumo pavidalų yra artumas savo žmonėms: šis artumas tuo pat metu yra tokia pagalba ir apsauga, kurią savo vaikams teikia tėvas ar mama. „Siejau juos su savimi gerumo saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“, citavo išraiškingą pranašo Ozėjo vaizdinį popiežius: Dievas kiekvieną iš mūsų paima, pakelia ir priglaudžia prie savo skruosto. Kiek tame švelnumo, kuris taip dažnai pamirštamas.

Mūsų Dievas nėra toks, kuris nemokėtų suprasti ir pakęsti mūsų silpnybių. Priešingai, dėl savo gailestingumo Dievas tapo vienu iš mūsų. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“, priminė Susirinkimo žodžius popiežius (Gaudium et spes, 22). Jėzuje ne tik paliečiame Tėvo gailestingumą, bet esame pastūmėjami ir patys tapti gailestingumo įrankiais. Gali būti lengva kalbėti apie gailestingumą, bet daugiau reiklus yra gailestingumo liudijimas. Tai kelias, kuris driekiasi, be pertraukų, per visą gyvenimą. „Būkite gailestingi kaip Tėvas“ – šis Jėzaus duotas uždavinys yra viso gyvenimo trukmės.

Artumas, švelnumas, atjauta, dalijimasis, paguoda, atleidimas, vardijo Dievo gailestingumo pavidalus Šventasis Tėvas. Kas daugiau jo gauna, tas daugiau turi juo dalintis. Gailestingumas neturi būti slepiamas, pasisavinamas, sustingęs, priešingai – jis „užkrečiamas“.

Brangūs broliai ir seserys, gailestingumas niekada negali mūsų palikti ramybėje. Kristaus meilė mums „neduoda ramybės“ kol nepasiekiame tikslo; ji stumia apkabinti ir priglausti tuos, kuriems reikia gailestingumo, kad galėtų susitaikyti su Tėvu, - sakė Pranciškus, padrąsindamas nebijoti tos meilės. Girdėjome, pasak jo, Evangeliją apie apaštalą Tomą: šis buvo kietakaktis, netikėjo. Bet atrado tikėjimą, prisilietė prie Viešpaties žaizdų. Ir tikėjimas turi būti pajėgus tai padaryti – paliesti Jėzaus žaizdas, gailestingumo ženklus. Ir pats tikėjimas turi būti gailestingas, nes kitaip bus tik idėja, ideologija. Jei tikime rimtai, turime paglostyti tas žaizdas, leisti, kad kiti paglostytų mūsų ir patiems prisiliesti prie kitų žaizdų. Likime „atviromis širdimis“, „klusniai eikime“ ten, kur Viešpats mums rodo.

Palaiminęs maldos budėjimo šv. Petro aikštėje buvusius žmones, popiežius pridūrė, kad būtų labai gražu, jei Gailestingumo metų proga kiekviena vyskupija įkurtų „struktūrinį“ gailestingumo darbą: ligoninę, senelių namus, centrą benamiams ar turintiems priklausomybių... Gyvą gailestingumo darbą, gyvą Gailestingumo metų atminimą. „Pagalvokime ir kalbėkimės su savo vyskupais“, - paragino popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas) 

 








All the contents on this site are copyrighted ©.