Šventieji skleidžia gailestingumo kvapą, nes patys jo buvo paliesti

Balandžio 3-iąją dieną, savaitę po Velykų, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra minimas Gailestingumo sekmadienis, įsteigtas šv. Jono Pauliaus II 2000 metų Jubiliejaus proga.

Vatikano dienraštis „l’Osservatore Romano“ paprašė komentaro kardinolą Angelo Amato, kuris yra Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Pagrindinė klausimų tema ir buvo gailestingumas bei šventieji.

Gailestingumas nėra atsitiktinis geros valios parodymas, filantropija ar nesenas išradimas, bet nuo pat pradžių Kristaus mokiniams būdingas elgesys, priklausantis šventimo šerdžiai, primena kardinolas Amato. Pasak jo, gailestingumas yra tik vienas iš tokio elgesio vardų. Kiti vardai – dosnumas, gerumas, atleidimas. Ir ne tik vardai, bet gestai ir poelgiai, kurie Bažnyčios tradicijoje vadinami gailestingumo darbais sielai ir kūnui. Neretai gailestingumas prieštaravo savo laiko kultūrai, kuriai tai silpnumo išraiška. Stoikams tai buvo sielos liga, kuri trikdo išminčiaus ramybę. Kita vertus, romėnas Ciceronas tokią nuostatą laikė kvaila ir priskyrė gailestingumą „gero žmogaus“ kokybėms. Krikščionims gailestingumas yra mylinčio Dievo, pilnai apsireiškusio per Kristų, savybė.

Tad nenuostabu, kad tie Kristaus mokiniai, kuriuos pripažįstame šventais, pasižymėjo didele meile artimui ir gailestingumu. „Būkite gailestingi taip, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas“.

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas paminėjo iškalbų Motinos Teresės, kuri bus paskelbta šventąja rugsėjo 4-ąją dieną, pavyzdį. Šios moters milžiniškas gailestingumas ligoniams, vargšams, atstumtiesiems yra visuotinai pripažįstamas. Iš kur šis gailestingumas? Apie tai gali papasakoti dabartinis šv. Petro bazilikos klebonas Angelo Comastri, šiandien taip pat kardinolas, kuris yra sutikęs Motiną Teresę dar būdamas jaunu kunigu. Tuosyk pastaroji užklupo jį tokiu klausimu – „kiek valandų per dieną meldiesi?“ Ne ką darai dėl vargšų, o kiek meldiesi? Tada Motina Teresė paėmė į savo rankas kunigo rankas ir pasakė: „Mano sūnau, be Dievo esame pernelyg skurdūs, kad padėtume skurdžiams! Atsimink, aš tik skurdi moteris, kuri meldžiasi. Ir kai meldžiuosi, Dievas duoda savo meilę (mano) širdžiai ir taip galiu mylėti vargšus. Melsdamasi“. Šį pastebėjimą ji yra pasakiusi ne kartą.

Kardinolas Amato pacitavo ir kitą nutikimą su Motina Terese. 1979 metais gavusi Nobelio premiją ji atskrido į Romą. Ją apsupo didelis būtys žurnalistų, o ji visus kantriai priėmė. Vienas žurnalistas jai uždavė klausimą su sarkastiška gaidele – o kam tiek stengtis, vargti? Juk ir po jos mirties pasaulis nepasikeis, liks toks pat. Tačiau Motina Teresė tik švelniai nusišypsojo ir atsakė: „Matote, bet aš niekada negalvojau pakeisti pasaulio. Aš tik bandau būti skaidriu vandens lašeliu, kuriame atsispindėtų Dievo meilė. Ar tai jums atrodo maža?“ Pačiam žurnalistui šiek tiek sutrikus, Motina Teresė pridūrė – „pabandykite ir jūs būti švaraus vandens lašu ir jau būsime du“. Jei kartu su žmona – jau trys, su vaikais, dar daugiau.

Kardinolas Amato paminėjo ir kitus nepaprastus šventuosius – Dievo Joną ir Kamilį Lelietį, Vincentą Paulietį, Maksimilijoną Kolbę, Faustiną Kowalską, Joną Bosko – jiems ir daugybei kitų gailestingumas buvo gyvenimo ir mokymo programa, nes pirmiausia patys jautėsi paliesti gailestingumo. (Vatikano radijas)