Popiežius: Kiekvienam parpuolusiam Dievas padeda atsikelti

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie atleidimą – apie žmogų, kuriam labai reikia atleidimo ir apie Dievą, visada pasiruošusį atleisti. Popiežiaus žodžių klausėsi apie 30 tūkst. žmonių.

„Šiandien užbaigiame katechezę apie gailestingumą Senajame Testamente ir tai darome medituodami 51 Psalmę, vadinamą Miserere. Tai atgailos malda, kurioje besimeldžiantysis prieš prašydamas atkleidimo išpažįsta savo kaltę ir leidžia, kad jį nuplautų Dievo meilė, kad padarytų jį nauju tvirtos dvasios kūriniu, sugebančiu paklusti ir nuoširdžiai šlovinti“, - sakė popiežius Pranciškus pradėdamas katechezę.

Pasak Izraelio tradicijos, ši psalmė tai Dovydo atgailos giesmė po jo didžiosios nuodėmės – svetimavimo su Batšeba ir jos vyro nužudymo. Popiežius priminė karaliaus Dovydo nuopuolio istoriją. Karalius, Dievo pašauktas vadovauti jo tautai, vesti ją klusnumo Dievo įstatymui keliais, išduoda savo pašaukimą sunkiai nusidėdamas. Jis svetimauja su savo kario Urijo žmona Batšeba, o norėdamas savo nuodėmę nuslėpti, mūšio metu pasiunčia Uriją į pirmas gretas, kad jis žūtų. „Baisi nuodėmė!“, - sakė Pranciškus, primindama kaip pranašas Natanas sugeba sužadinti karaliaus atgailą ir  Dovydas, išpažinęs savo kaltę, meldžia atleidimo.

Psalmė prasideda maldavimu: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (3-4).

„Šioje maldoje matome tikrąjį žmogaus poreikį, - kalbėjo popiežius. Vienintelis dalykas, kurio tikrai reikia mūsų gyvenime – kad mums būtų atleista, kad būtume išvaduoti iš blogio ir mirties pasekmių. Deja, gyvenime labai dažnai su jomis susiduriame. Ypač tomis akimirkomis turime pasitikėti Dievo gailestingumu. Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę. Niekada neužmirškime: Dievo yra didesnis už mūsų nuodėmę“.

„Šia prasme, kas kalba šią Psalmę, prašydamas atleidimo bei išpažindamas savo nuodėmingumą, tuo pačiu ir šlovina Dievo teisingumą ir šventumą, - tęsė Pranciškus. Psalmininkas pasitiki Dievo gerumu, nes žino, kad jis tikrai atleis, kad Dievas daro tai ką sako. Dievas nepaslepia nuodėmės, bet ją sunaikina. Ne taip kaip atsitinka su drabužiu, kurį nunešame į valyklą, kad pašalintų dėmę. Ne! Dievas išrauna nuodėmę su šaknimis. Atgailaujantis žmogus tampa tyras. Jo dėmė panaikinama ir jis vėl skaistus kaip sniegas“.

„Visi esame nusidėjėliai, - kalbėjo popiežius. Ir mes, nusidėjėliai, gavę atleidimą tampame naujai kūriniais. Prasideda nauja tikrovė: nauja širdis, nauja dvasia, naujas gyvenimas. „- Bet aš esu silpnas žmogus, vis puolu, ir puolu“. „- Jei parpuolei, kelkis“. Kai vaikas pagriūna, ką jis daro? Ištiesia rankas, kad motina ar tėvas jį pakeltų. Ir mes taip darykime. Jei nuodėmė tave pargriovė, ištiesk rankas į Viešpatį ir jis tau padės atsistoti. Tai Dievo atleidimo didybė! Dievas atleisdamas mums suteikia galimybę oriai atsikleti, atsistoti ant kojų, nes jis vyrą ir moterį sukūrė tam, kad jie stovėtų ant kojų.“

„Brangieji broliai ir seserys, Dievo atleidimas, kurio mums visiems taip labai reikia, yra didžiausias jo gailestingumo ženklas. Tai dovana, apie kurią kiekvienas atleidimo sulaukęs nusidėjėlis turi kalbėti visiems sutinkamiems žmonėms. Visiems žmonėms, kuriuos Viešpats mums davė – šeimų nariams, draugams, kolegoms, parapijiečiams – kaip ir mums  reikia Dievo gailestingumo. Labai gera sulaukti atleidimo, tačiau atleisk ir tu, jei nori, kad tau būtų atleista. Gailestingumo Motinai Marijai užtariant, Viešpats tesuteikia mums malonę liudyti jo atleidimą, kuris nuvalo širdį ir perkeičia gyvenimą.“ (Vatikano radijas)