Viešpaties Prisikėlimas – Velykos

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. (Lk 24, 1-12)

STIPRIAU UŽ MIRTĮ

Buvo dar tamsu, kai moterys, laikydamos rankose kvepalus, leidosi prie Jėzaus kapo. Jos ėjo, kad pasirūpintų Jo kūnu, taip, kaip tai moka moterys. Buvo tamsu, todėl jas vedė širdis.

Jėzus neturėjo priešų tarp moterų. Tik tarp jų nebuvo priešiškai nusiteikusių jo atžvilgiu.

Tarsi saulė, Kristus nušvito žmonėms vidurnaktį: per Kalėdas – kupiną žvaigždžių, angelų ir jų giesmės naktį. Viskas pasikartojo kitą, Velykų naktį. Tai buvo kitokia naktis: sudaužytų vilčių, bauginančios tylos, priešiškos tamsos naktis, kur viešpatavo vyrų jėga ir visiškas moterų pasimetimas.

Dvi naktys… Įsikūnijimo naktis, kai Žodis tapo kūnu ir Prisikėlimo naktis, kuomet kūnas buvo apvilktas amžinybe. Tą, antrąją naktį atsivėrė kapas, stebinantis savo tuštumu ryto aušrą, o šalia jo kvepėjo pavasariu. Taip alsuoja visas mūsų tikėjimas: nuo vienos nakties iki kitos.

Velykos kviečia mus taip pat įsijungti į tą palengvėjimo atodūsį, nuolat jungiantį tai, kas regima ir neregima, dangų su žeme, Žodį su kūnu, dabartį ir amžinybę.

Evangelisto Luko pasakojimas pasižymi konkretumu ir netgi savotiškai sausu įvykio atpasakojimu: „…neberado Viešpaties Jėzaus kūno.“

Pirmasis ir pagrindinis Velykų ženklas yra tuščias kapas. Žmonių supratimu pasireiškusios prievartos rezultatu turi būti kūnas – tai, kas buvo sunaikinta. Kūno trūksta, kad mirtis galėtų iki galo suvesti savo sąskaitas. Velykų rytą istorija pasikeitė: nuo dabar sėjantysis prievartą niekuomet nebus amžinai viršesnis už savo auką.

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“- klausia moterų angelai ir tuojau pat prideda: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ Tai pats gražiausias Jėzaus vardas – Priskėlusysis, kuris kviečia mus iš naujo įvertinti savo tikėjimą. Mums reikia sau atsakyti: ar žinome, kad Kristus yra gyvas, kad Jis yra čia, šią akimirką? Kalbame ne apie tai, ar mes gyvename Jo mokymu, palaikome Jo idėjas, bet apie tai, ar žinome ir tikime, kad Jis yra gyvas, kviečia kiekvieną iš mūsų, liečia mus, kvėpuoja su mumis, sėja džiaugsmą ir myli? Ar suvokiame, kad tai ne simbolis, ne įsivaizdavimas, ne siekiamas idealas, o tikrovė?! Iš tiesų tai nemažas iššūkis mūsų tikėjimui, kurio, ko gero ir neįveikiame, jei nebūname kartu su Viešpačiu Jo kančios momentu.

Užduosiu vieną, atrodytų, nelabai tinkamą šia proga klausimą: „Kodėl Kristus prisikėlė?“ Dievas prikėlė Jį, kad būtų aišku, jog tokia meilė, kuria mus Jėzus myli, nugali mirtį, kad toks gyvenimas, kurį Jis nugyveno čia žemėje, negali būti veltui.

Giesmių Giesmės knygoje randame žodžius: „Meilė stipri, kaip mirtis“. Tikroji mirties priešininkė yra ne gyvybė, o meilė. Juk neveltui Velykų rytą prie Jėzaus kapo leidosi tie, kurie patyrė Jėzaus meilę: moterys, išsirengusios patepti Jo kūno, Marija Magdalietė, mylimasis mokinys. Jie pirmieji suvokė, kad meilė nugali mirtį.

Ir mes visi esame pasaulyje tam, kad padarytume tai, kas įveikia mirtį. Kuomet gyvename meile, niekas niekada nepražūsta…

(Mons. Adolfas Grušas)