Religijos laisvė nėra priešas išraiškos laisvei

Šventojo Sosto delegacijos vadovas JTO būstinėje Ženevoje mons. Richard Gyhra dalyvavo kovo 9 dienos diskusijose apie religijos laisvę, Žmogaus teisių tarybos posėdyje. Jos vyko remiantis Specialiojo pranešėjo apie religijos ir įsitikinimų laisvę Heinerio Bielefeldto parengta paskutiniąją ataskaita, kurioje daug dėmesio skiriama dažnam „nesusipratimui“ – religijos laisvės ir išraiškos laisvės supriešinimui. Šis nesusipratimas išryškėja žmonėms svarstant ar išraiškos laisvė suderinama su religijos laisve, jas tarsi priešpastatant. Pasak specialiojo pranešėjo, tokiais atvejais turbūt įsivaizduojama, jog išraiškos laisvė skirta atvirai diskusijai, naudojant ir karikatūras ar satyras, kurios gali būti įžeidžiamos, o religijos laisve yra apsigynimas prieš tokias perdėtas provokacijas. Išraiškos laisvė yra tarsi kokio šviesoforo „žalia šviesa“ bet kam, bet kokio tipo provokacijoms, o religijos laisvė tarsi „stop ženklas“.

2006 metų ataskaitoje apie religijos laisvę įrašytas svarbus patikslinimas – religijos laisvė suteikia teisę veikti pagal savo religiją, bet tai savaime nereiškia nepalankių ar priešiškų komentarų uždraudimą. Religijos laisvė yra susijusi su kitomis laisvėmis, tarp kurių itin glaudžiai su išraiškos laisve. Abiem yra bendra tai, kad jos besąlygiškai saugo asmenų vidinę minties ir įsitikinimų erdvę. Abiejų laisvių išorinė išraiška taip pat apribota pagal labai panašius kriterijus. Jos labai panašios savo dvasia ir formuluotėmis. Nors jos gali susikirsti, bet jų sąveika yra iš esmės teigiama, praktikoje jos viena kitą sustiprina ir palaiko. 

Bet taip pat ir apriboja – siekiant eliminuoti visas netolerancijos, stigmatizavimo, negatyvių stereotipų formas dėl asmenų religijos kartais gali tekti suvaržyti išraiškos laisvę, jei nepakanka nevaržančių priemonių, tokių kaip viešas pasmerkimas, pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto kriterijus (19,3 ir 20,2 straipsniuose; kriterijai religijos laisvės ribojimui nustatyti 18,3 straipsnyje).

Ataskaitos išvadose pakartojama – „paplitęs suvokimas, jog šios dvi teisės yra opozicijoje viena kitos atžvilgiu paprastai remiasi klaidingu įsitikinimu, jog religijos ar įsitikinimų laisvė saugo religijos ar įsitikinimų sistemas kaip tokias. Tačiau, kaip ir išraiškos laisvė, religijos ar įsitikinimų laisvė yra teisė į laisvę, o teisių turėtojai yra visi žmonės. Ji padeda laisvų ir demokratinių visuomenių žydėjimui, kartu su kitomis teisėmis į laisves“.

Šventojo Sosto diplomatas savo pastabose pridūrė dar keletą kitų pastebėjimų, pirmiausia tai, kad duomenys, jog neleistini religijos laisvės ribojimai ir pažeidimai yra „liūdna realybė“, kuri daug kur tik plečiasi, o valstybių institucijos ar tarptautinės organizacijos neturi politinės valios prieš tai stoti, kas Šventajam Sostui kelia nerimą.

Situaciją komplikuoja teroristiniai aktai religijos vardu, kaip ir toks supratimas, jog laisvė yra leidimas daryti bet ką, visai neatsižvelgiant į kitą, į tai, kad kiekviena teisė taip pat kuria pareigas.

Religijos vaidmens minimizavimas visuomenėse nebus atsakymas į tuos iššūkius, kuriuos kelia išraiškos ir religijos laisvių sąveika. Monsinjoras Gyhra pacitavo popiežiaus Pranciškaus perspėjimą apie tendenciją kurti „paviršutinę“ vienybę naikinant visus skirtingumus ir tradicijas. Tokia tendencija naikina asmenų individualumą, kai religijos laisvė yra teisė, kuri nustato kaip, pavieniui ar kaip bendruomenė, elgtis su tais savo kaimynais, kurių religiniai įsitikinimai yra skirtingi. Religijos laisvės šaknys yra pagarboje sąžinės laisvei. Pačia savo prigimtimi ji „netelpa“ maldos vietose ar privačiame matmenyje, bet siekia kurti visų asmenų bendrą gėrį.

Religijos laisvė neturi tapti nei įžeidinėjimo, nei karo ar žudymo Dievo vardu, ar primetimo jėga pretekstu, pridūrė Vatikano diplomatas. Laisvė, anot jo, turi būti ne savivalė, o galėjimas rinktis tai, kas gera asmeniui, bendruomenei ir bendram gėriui, elgiantis su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis būtų elgiamasi. Dėl kai kurių religinių ekstremistų veiksmų, pačią religiją siūloma išoperuoti išraiškos laisvės skalpeliu, bet tai klaidinga ir prieštarauja asmens orumui. Religijos laisvė ir išraiškos laisvė neegzistuoja atskirai, tačiau viena nuo kitos priklauso, jomis turi būti naudojamasi kartu, protingai ir pagarbiai. (Vatikano radijas)