Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko“. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“. Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15,1-3.11-32)

TĖVAS, KURIS MYLI

Tėvas turėjo du sūnus. Vieną dieną jaunesnysis sūnus išeina iš namų… Šiais laikais, tikriausiai, tiktų sakyti, kad jis išeina ieškojimų keliu. Jis ieško savęs, ieško laimės, kurios, kaip jam atrodo, stinga tėvo namuose.

Tiesa, jis neapleidžia namų tuščiomis rankomis, bet reikalauja jam priklausančios palikimo dalies – šie žodžiai reikštų, kad jam tėvas jau yra kaip ir miręs. Reikia manyti, kad sūnus, kaip ir daugelis jaunų žmonių, neturi labai geros nuomonės apie tėvą: galbūt laiko jį silpnu, gal godžiu, ar nusenusiu, šiek tiek „ne iš šio pasaulio“.

Tačiau ir maištaujantys vaikai reikalauja, kad tėvai juos mylėtų…

Panašiai elgiasi ir vyresnysis sūnus. Nors jis ir nepalieka tėvo namų, darbuojasi jų gerovei (ir kas galėtų pasakyti, kad jis galvoja, jog dirba savo labui, nes išėjus jaunesniajam broliui, mano, kad visas likęs turtas bus jo?!), tačiau jo širdis yra kitur. Iš tikrųjų ir jis nėra kartu su tėvu. Tai parodo ir palyginimo pabaigoje aprašyta diskusija: aš visuomet su tavimi, visuomet tavęs klausiau, bet niekuomet negavau nors mažiausios galimybės pasilinksminti su draugais. Vyresniojo sūnaus nuomonė apie tėvą irgi nelabai kokia: tai viską į savo rankas suėmęs šeimininkas, kuriam galima arba reikia paklusti, tačiau neįmanoma mylėti.

Viešpats savo palyginimu nori, kad mes pakeistume savo požiūrį į Dievą.

Jaunesnysis sūnus mano, kad visas gyvenimas gali būti gražia pramoga. Širdyje jis tebėra nesubrendęs paauglys, kurio sąmonėje laimė neatskiriamai susijusi su malonumais. Jo prabudimas iš svajonių tikrai skaudus: apsuptas kiaulių ir vagiantis jovalą. Maištaujantis princas tapo tarnu…

Tik tada jis pradeda mąstyti, o tai reiškia: iš išorinių dalykų, kuriais gyveno iki tol, grįžta į savo vidų. Tos mintys nulemia jo ryžtą grįžti namo, tačiau tai daro ne todėl, kad jo širdis būtų suliepsnojusi nepaprasta meile tėvui. Ne, grįžimas namo jam atrodo puikia išeitimi. Jau iš anksto jis dėlioja atsiprašymo žodžius: buvai teisus, elgiausi kvailai, suklydau… Sūnus ir toliau nieko nesuprato apie tėvą…

Pasakojimo centre yra ne sūnūs, o tėvas. Kalbėdamas apie jį Viešpats savo klausytojams perduoda žinią apie Dievo širdį.

Tėvas leidžia savo sūnui palikti namus, nors ir žino, kad jis nukentės. Tai tėvas, mylintis savo vaikus ir gerbiantis jų laisvę: jis leidžia vaikams rinktis kelią, jų laukia, dėl jų džiaugiasi ir kenčia.

Dievas – tai tarsi tėvas, bėgantis pasitikti klydusio sūnaus. Jis skuba apkabinti sūnų, kad skausmas taptų džiaugsmu, kad užsipildytų širdyje atsiradusi tuštuma. Jam prarasti savo vaiką, tolygu: prarasti viską. Dievas neturi vaikų, kurių galėtų atsisakyti. Tai ne atstumiantis, o glaudžiantis tėvas. Dievas nežino, ką reikia daryti su mūsų atsiprašymais, mūsų juokingais pasiteisinimais, nes Jo akys mato ne sūnaus nuodėmę, o išbadėjusį vaiką.

Tačiau jam nepakanka pamaitinti paklydėlį. Jo sugrįžimo proga Tėvas nori surengti šventę, kurioje būtų viskas, ką geriausio įmanoma atrasti namuose, trokšta grąžinti ankstesnę padėtį (užmaukite ant rankos žiedą!). Sūnus negirdi nė vieno priekaišto, prisiminimų apie blogą elgesį ar raudų dėl nueitų klystkelių.

Tai Tėvas, išeinantis maldauti, kad į namus ateitų ir prie šventės prisijungtų kitas sūnus, įsijautęs į savo tariamą nelaimę, turintis vergo, o ne sūnaus širdį. Tėvas trokšta, kad ir šis vaikas viską suprastų ir priimtų, nors galų gale taip ir neaišku, ar pavyko jį įtikinti. Tai ne Tėvas, kuris laikosi teisingumo, bet kur kas daugiau: Jis yra meilė, vien tik meilė.

Vadinasi, Dievas yra toks? Taip, į tokį Dievą mes tikime. Tai Dievas, už kurį Jėzus atiduos savo gyvybę…

(Mons. Adolfas Grušas)