Gavėnios rekolekcijos Romoje: „Palaiminti“

Prieš kurį laiką kvietėme į rekolekcijas Romoje su kunigu Moze Mitkevičiumi. Į kovo 1 - 5 dienas trukusią dvasinę kelionę, persipynusią su šventų vietų ir sakralaus meno paminklų lankymu, atvyko 38 įvairaus amžiaus dalyviai iš Lietuvos bei prisijungė keli Romoje gyvenantys asmenys. Pristatome kelių rekolekcijų dalyvių įspūdžius apie laiką, praleistą palydint kunigui Mozei Mitkevičiui.

Aina:
Esu lietuvė, dirbanti „Arkos“ bendruomenėje Romoje. Čia gyvenu jau septynetą metų. Labai džiaugiuosi, kad buvo sugalvotos  šitos rekolekcijos. Tai susirinkimo laikas būtent per gavėnią sustoti, nurimti, pagalvoti – kur aš einu. Šios rekolekcijos taip prasmingai prasidėjo Šv. Sebastijono katakombose, kur buto pralieta tiek kraujo, kur slapstėsi pirmieji krikščionys...Ir vis tas amžinas klausimas – kur aš einu. Atsakyti sau, o kartu atsakant sau, atsakyti ir Dievui, kur aš einu, kas Jis mano gyvenime – šviesa, druska ir duona kasdienė.
Didžiulis įspūdis buvo nešant kryžių nuo Angelo pilies, žengiant su malda. Buvo toks stiprus liudijimas kaukiant greitųjų sirenoms, pralekiant jaunimui su skuteriais tiesiog eiti ir liudyti šiandien, kad tu esi krikščionis, kad gali eiti iškėlęs galvą ir liudyti Dievo gailestingumą kasdienybėje. Buvo labai didžiulė malonė praeiti pro Šventąsias duris. Dirbant socialinėje srityje lyg ir kasdieną savotiškai prisilieti prie gailestingumo, bet ėjimas pro duris, suprantant, kad praėjai pro Gailestingumo duris, tuo labiau, kad  pati esu iš Vilniaus, kuris yra Gailestingumo miestas - tai labai palietė. Gal dar dėl to, kad sugebėjau per keletą dienų palikti viską ir sustoti tai tiesai, kurioje noriu gyventi.

Geneveitas:
Man dukra senai kalbėjo: tėti, važiuok į rekolekcijas ir taip jos paskatintas atvažiavau. Labai sužavėjo kunigas Mozė. Ko tikėjausi, gavau viską su kaupu.

Violeta:
Kelias į šias rekolekcijas buvo staigus. Kasdien klausau Marijos radijo, girdžiu daug skelbimų apie rekolekcijas vykstančias Lietuvoje,  gali kiekvieną dieną kažką rasti. Girdėdavau – vyksta, galvodavau – norėčiau kada nors, bet ne dabar. Kai išgirdau apie rekolekcijas Romoje, pagalvojau o kodėl gi ne? Nesuabejojau, kad man laikas judėti čia ir dabar. Kadangi rekolekcijose esu pirmą kartą, tai ypatingų intencijų atvykdama neturėjau. Aišku, kėlė klausimų pati tema „Palaiminti“, ypač pirmoji konferencija  apie visus palaiminimus paliko labai gilų įspūdį.

Virginija:
Paskutinius du mėnesius namuose gyvenau labai įtemptą gyvenimą, daug meldžiausi ir visai negalvojau apie jokias rekolekcijas. Bet tinkamu laiku gavau žinutę ir buvo uždėtas taškelis, kad reikia tai daryti. Kadangi išgirdau, kad jas ves kunigas Mozė, su kuriuo jau keliavau į piligriminę kelionę į Maltą ir ji davė labai daug, su didele viltimi važiavau čia . Klausant pačią pirmąją dieną Dievo Žodžio katakombose, vėliau konferencijos apie palaiminimus atrodė, kad tai viskas, kas reikalinga man. Per pirmųjų krikščionių tikrai sudėtingą gyvenimą man buvo leista daug pergalvoti ir prisiminti savo mirusius tėvus, kurie, manau, taip pat gyveno sunkiu pokario, partizaninio karo, Sibiro ir lagerių laikotarpiu, kai jie turėjo liudyti meilę Kristui ir Lietuvai. Man buvo labai svarbu, nes supratau ką dariau blogai savo santykiuose. Greičiausiai aš pati buvau kalta, kad man buvo sunku, vėl buvo leista išgyventi tą skausmą, apie kurį minėdavo mano tėvai, kalbėdami apie sunkų gyvenimą krikščioniška prasme.

Renata:
Labai daug visko vyksta, kartais laike sunku suspėti, anksti keltis, daug pamatom, kartais atrodo, kad viena diena talpina savyje kelias dienas. Kunigas Mozė kalba daug svarbių dalykų, priverčia susimąstyti, kyla daug visokių minčių.

Vida:
Šią žinią apie rekolekcijas išgirdau per Marijos radiją, taip džiaugiausi, širdyje sužibo viltis, kad galiu grįžti į Romą po dešimties metų. Mergelė Marija kviečia mus šiais Gailestingumo metais melstis už jos sūnų, garbinti ir šlovinti jį, pajusti tikrąjį jo Gailestingumą čia, mūsų tikėjimo širdyje.
Labai smagu ir miela buvo pamatyti popiežių, jo tarnystę, besąlygišką buvimą, savęs dovanojimą taip, kaip matyt ir Kristus paaukojo save, taip ir popiežius dalina savo meilę visiems, ypač mažutėliams, kiekvieną priglaudžia.
O ypač džiugu, kad tokia šauni mūsų grupelė, atrodo, kad visi esame broliai ir seserys. Esame Dievo vaikai, esame kviečiami sunešti visus rūpesčius prie jo kojų ir tuo pačiu dalintis tuo, ką gauname, nepasilikti sau, gavus tą dovaną dovanoti kitiems. (Vatikano radijas)