Sirija: painūs politiniai žaidimai, žmonių dramos ir nauja pabėgėlių į Europą banga

Vasario mėnesį jau penktus metus trunkančio karo Sirijoje „rutiną“ paįvairino du įvykiai. Pirma, tai dar vienas bandymas Ženevoje susodinti buvusio valdančioje prezidento Assado režimo, remiamo Irano ir Rusijos, atstovus ir kai kurių opozicijos ar sukilėlių grupuočių delegatus, remiamus Vakarų, Turkijos ir Saudo Arabijos, taikos pokalbiams, sausio pabaigoje ir pirmomis vasario dienomis. Tačiau derybos buvo bevaisės. Jose susitarta dėl paliaubų, bet jų nesilaiko nei viena pusė. Be to, į jas nebuvo pakviesti visi tie, kurie gali stipriai įtakoti įvykių eigą, kaip kad „Sirijos demokratinių jėgų“ atstovai. Nors šiai grupuotei priklauso ir arabų sunitų ar krikščionių asirų, jos branduolys yra kurdai. Nors jie pademonstravo turintys tiek ryžto, tiek jėgų kautis prieš „Islamo valstybės“ teroristus, Turkija, kuri blokavo jų atstovavimą, netoleruoja jų politinės programos.

Galutinai derybų, kurios jau vasario 3 buvo „laikinai sustabdytos“, bent iki mėnesio galo, perspektyvas užtemdė Assado režimo pajėgų puolimas prieš Alepo miestą, pradėtas vasario 1-ąją dieną, kartu su Rusijos karo lėktuvų atakomis ir kovotojais šiitais iš Irano ar Libano „Hezzbollah“. Alepas yra antrasis pagal dydį Sirijos miestas ir iki šiol buvo kontroliuojamas „Laisvosios Sirijos Armijos“, taip pat vienos iš opozicijos jėgų, kurios branduolys sukurtas iš buvusių oficialiosios kariuomenės dalinių.

Daug apžvalgininkų sutinka, kad mūšis dėl Alepo gali iš tiesų pakeisti jėgų pusiausvyrą Sirijoje. Vakarų akyse „Laisvoji Sirijos armija“ buvo alternatyva, leidžianti nesirinkti tarp Assado režimo išgyvenimo ir „Islamo valstybės“, jai buvo padedama ginkluote, tačiau ji dabar gali būti užgniaužta. Padėtį komplikuoja tai, kad jei Vakarai ir arabų valstybės ryžtųsi tiesiogiai paremti sukilėlius taip, kaip Rusija remia Assado pajėgas, jos, būtent, susidurtų su Rusijos kariais ir su visomis iš to galinčiomis kilti pasekmėmis, dėl kurių galėtų apkaltinti būtent Vakarus. Yra žinių, kad Turkijos artilerija bombarduoja kurdų pozicijas, kurie šiuo metu kariauja greta Assado pajėgų, tačiau tai nedaug lemia bendrą judėjimą.

Vertinama, kad Alepo mieste iki atsinaujinusių mūšių pradžios dar buvo likę per 300 tūkstančių gyventojų. Assado pajėgų ir sąjungininkų pajėgos supa miestus, užima aplinkines gyvenvietes ir jau įžengė į kai kuriuos priemiesčius ar miesto kvartalus. Nors šiomis dienomis Vakarų spaudoje gausu žinių apie Rusijos lėktuvų atakas, kurios užmuša daug civilių, tačiau ir sukilėliai lygiai taip pat beatodairiškai bombarduoja gyvenamus kvartalus, kurie kontroliuojami Assado pajėgų.

Vasario 12 dieną „Osservatore Romano“ paskelbė Mirna Hayek, krikščionės, neįgalumą turinčius asmenis globojančios „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės narės iš Alepo laišką, kuriame aprašomas keistas santykis tarp karo baisybių ir būtinybės gyventi. Štai, ji sutiko moterį, į kurios namus pataikė raketa. „Mano vyras išėjo palaidoti dukters, o aš likau išvalyti namų nuo kraujo, nes netrukus grįš kiti vaikai“, pasakė jai ji, perverta didžiulio skausmo, bet tuo pat metu žvelgianti į gyvenimą. Kaip ir ta pora, pasakoja Mirna, kurios vestuvėse ji neseniai dalyvavo: vieną paprastą popietę, su keliais likusiais draugais, be gražių rūbų, šventės iki vėlumos ir dovanų, bet tuo pat metu su drąsa ir viltimi, nors artimiausias rytojus nežada ramybės.

Tačiau kasdien žmonės stengiasi išvykti iš apsupto miesto ir ne vien. „Blogiausia Europos dar laukia“, skelbia Artimųjų Rytų situaciją tiriančio „Vašingtono instituto“ analitikai, perspėdami apie dar vieną pabėgėlių bangą į jau sutrikusią Europą. Pasak šio instituto, daugybę pabėgėlių priėmusi Jordanija jau pasiekė ribą: šalyje jau yra beveik trys milijonai kitų valstybių piliečių, kai pačių jordaniečių yra pusseptinto milijono. Turkijoje pabėgėlių yra apie pustrečio milijono. Net jei šis skaičius buvo išpūstas siekiant geresnių pozicijų derybose dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos, intensyvesni karo veiksmai sukels naujas pabėgėlių bangas. Jei 2015 metais per Turkijos ir Graikijos sieną pateko apie 850 ir dar 150 tūkstančių per Italiją, išplaukiant iš Libijos, tai ir 2016 Europa sulauks milijono pabėgėlių, nebent įvyktų koks didesnis geopolitinis lūžis.

„Asianews“ portale situaciją Sirijoje apžvelgia ir jėzuitas Samir Khalil Samir, reziduojantis kaimyniniame Libane, islamo tyrinėtojas. Jis perspėja dėl lengvų stereotipų: tiesa, kad Assado režimas buvo ir yra diktatoriškas, tačiau kodėl jo kritikai nutyli apie Saudo Arabiją, regiono emyrus ir kitus sąjungininkus, kurie yra užgniaužę laisvą balsą? Panašiai, yra pagrįstų įtarimų, kad jei Saudo Arabija kariauja prieš „Islamo valstybę“, tuo pat metu kai kurios jėgos joje pastarąją remia kaip įrankį prieš nekenčiamus šiitus ir Iraną. Pats džihadizmas turi didžiulį teorinį ir praktinį palaikymą Saudo Arabijoje, galima sakyti, ši šalis skleidžia šią ideologiją islamo pasaulyje. Taip pat žinoma, kad į „Islamo valstybės“ pusę perėjo daug Irako kariuomenės pareigūnų, gerai apmokytų amerikiečių. Tad nenuostabu, kad šie painūs jėgų pasiskirstymai padėjo Rusijai nusipelnyti didelio skaičiaus sirų simpatijų, kai ji realiai smogė sukilėlių ir džihadistų pozicijoms. Seniau Vakarų deklaruotas planas nuversti Assadą ir „sukurti demokratiją“, neslepia jėzuitas, yra klaida. Artimieji Rytai nepažįsta demokratijos ir pakeitus lyderį visuomenė nepasikeis. Gal tai bus įmanoma ateityje, bet dabar svarbiausia yra gražinti saugumą ir teisingumą, nors tai ir reikštų ankstesnę santvarką. O ši, nors ir nedemokratiška, yra geriau už islamo fundamentalistų diktatūrą.

*

Tuo metu, kai Ženevoje buvo bandoma derėtis dėl taikos, Europos parlamentas, įvairių politinių jėgų iniciatyva, suderino ir priėmė rezoliuciją „dėl vadinamosios grupuotės ISIS („Da'esh“) vykdomų religinių mažumų sisteminių masinių žudynių“.

Rezoliucijos pirmame punkte Europos parlamentas „pakartoja, kad griežtai smerkia vadinamąją grupuotę ISIS („Da'esh“) ir jos įvykdytus pasibaisėtinus žmogaus teisių pažeidimus“, prilygstančius „nusikaltimams žmoniškumui“ ir „karo nusikaltimams“, kuriuos JT saugumo taryba „galėtų pripažinti genocidu“. Išvardijamos mažumos, prieš kurias ISIS nusikalstamai veikia - krikščionys (chaldėjai, sirai, asirai, melkitai, armėnai), taip pat jazidai, turkmėnai, šiitai, šabakai, saabėjai, kakajai, taip pat patys sunitai, kurie nesutinka su tuo, kaip ši grupuotė aiškina islamą.

Antrajame punkte pakartotinai pabrėžiama, kad „grupuotė ISIS („Da'esh“) vykdo krikščionių ir jazidų bei kitų religinių ir etninių mažumų, nesutinkančių su vadinamosios grupuotės ISIS („Da'esh“) pateikiamu islamo aiškinimu, genocidą, taigi, šie veiksmai apibrėžti pagal 1948 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“.

Kviečiant tarptautinę bendruomenę ir įvairias suinteresuotas ar tarptautinių konvencijų įpareigotas puses reaguoti prieš ISIS, taip pat paraginama „įsteigti nuolatinio specialiojo atstovo religijos ir tikėjimo laisvės klausimais pareigas“ Europos Sąjungoje. (Vatikano radijas)