Meksika. Paskutinė „Mirties traukinio“ stotelė

Vienas iš popiežiaus Pranciškaus kelionės Meksikoje etapų yra Juarezo miestas, Meksikos ir JAV pasienyje. Šventojo Tėvo apsilankymas šioje vietoje yra tiesiogiai susietas su migracijos reiškiniu ir migracijos problema. Į Juarezo miestą suplaukia tūkstančiai lotynų Amerikos migrantų, kurie svajoja pasiekti Jungtines Valstijas.

Juarezo miestą pasiekia traukiniai, kurie kerta visą šalį, keletą tūkstančių kilometrų, gabendami krovinius nuo Gvatemalos sienos. Tačiau migrantų tarpe ir žiniasklaidoje ši linija, greta poros kitų, yra žinoma ne dėl ekonominių rodiklių, o dėl rūsčių migrantų pasakojimų.

Kasmet ant šių traukinių stogų iki JAV sienos atkeliaudavo šimtai tūkstančių migrantų, ypač iš centrinės Amerikos dalies. Nors 2014 metais kontrolė buvo labai sugriežtinta, jų skaičius vis tiek vertinamas dešimtimis tūkstančiais.

Dėl kelionės pavojingumo šis traukinys neretai vadinamas „mirties traukiniu“ arba tiesiog „žvėrimi“. Apie jį jau sukurta daug reportažų, bet vienas iš žymiausių yra parašytas nepriklausomos ir tiriamosios žiniasklaidos žurnalisto iš Salvadoro Oscar Martinez. Rinkdamas medžiagą savo knygai jis keletą kartų pats keliavo traukiniu, ant stogo, tiesiogiai susitikdamas su migrantais, banditais, policininkais, korumpuotais valdininkais ar darbuotojais. Jo knyga anglų kalba pavadinta „Beast - žvėris“, bet pirminė antraštė ispanų kalba galbūt pasako daugiau: „Migrantai, kurie nerūpi“. Knygoje nėra tos romantikos ir atradimo džiaugsmo, paprastai lydinčiais pasakojimus keliones. Tai tamsūs liudijimai apie žmogišką žiaurumą ir neteisingumą. Pasak žurnalisto, jis girdėjo pasakojimų, kurie, rodės, kalba apie karo lauką, nors iš tiesų bylojo apie įvykius mažai žinomose, beveik bevardėse dykynėse, kurias kerta traukiniai. Baisūs sužalojimai ir mirtys, nesėkmingai bandant įšokti į važiuojantį traukinį ar, iš nuovargio, nukritus nuo jo, yra tik dalis kronikos. Kita dalis yra organizuotos gaujos, kurios plėšikauja, masiškai prievartauja moteris ir neretai žudo jiems pasipriešinusius ar nieko duoti nebegalinčius žmones. Yra zonų, kuriose už tokius nusikaltimus praktiškai negresia joks persekiojimas, kitur nusikaltėliai ir policininkai dirba išvien, dar kitur banditai paprasčiausiai geriau organizuoti ir ginkluoti už policiją. Kartais smurto ir plėšikavimo lygis toks, kad gaujų nariams tai prilygsta tarsi darbui, į kurį išeini ryte ir grįžti vakare. Beje, neretai patys migrantai, nebematydami išeities, savo noru ar priversti tampa gaujų nariais. Panašiai, tūkstančiai moterų niekad nepasiekė JAV sienos, bet tapo sekso vergėmis pakelių viešnamiuose. Mirčių skaičius nelaiminguose atsitikimuose ar smurto įvykiuose skaičiuojamas tūkstančiais, tačiau galima spėti, pasak žurnalisto, kad dykuminguose pakraščiuose palei bėgius guli daug sutrūnijusių kūnų, kurie niekad nebuvo ir nebus suskaičiuoti.

Katalikų Bažnyčiai migrantų kelionių pavojai yra gerai žinomi. JAV episkopatas daugybę kartų kreipėsi į savo krašto valdžią, prašydamas ir ragindamas žmogiškiau spręsti migracijos problemas. Pačioje Meksikoje, greta migracijos kelių, yra nemažai taip vadinamųjų „Casas del migrante“ – migrantų namų, kuriuose jie gali pernakvoti, nusiprausti, pavalgyti, atsikvėpti ir bent tuo metu jaustis saugiais. Skalabrinų vyrų kongregacija pirmuosius tokius namus – Meksikoje, Gvatemaloje ir pačiose JAV – pradėjo steigti dar nuo 1987 metų. Migrantų skaičiui augant, daugiau tokių namų buvo įsteigta per pastaruosius keliolika metų, įtraukiant ir kitas katalikiškas institucijas, parapijas. Taip pat yra protestantiškų ar ekumeninių iniciatyvų. Tačiau pagalba migrantams reikalauja ne vien geros valios, ištvermės ir krikščioniško įsipareigojimo, bet ir drąsos. Kaip gali paliudyti kunigas Alejandro Solalinde, dėl savo tiesaus šnekėjimo žinomas migrantų teisių aktyvistas, migrantų nakvynės namų steigėjas, grasinimai iš gaujų, kurioms nepatinka migrantams teikiama pagalba, nėra retenybė. Žinant žmogžudysčių statistiką, tai nėra tušti žodžiai. Kartais, už pagalbą migrantams tenka susidurti ir su teisėsauga.

Popiežiui Pranciškui šios lotynų Amerikos migrantų dramos ir patirtys, dar ankstesnės už pastarųjų kelių metų masinę migraciją į Europą, yra gerai žinomos. Nereikia abejoti, kad Juarezo mieste jis turės daug ką pasakyti – tam jis ir pasirinko šią vietą. (Vatikano radijas)