Vasario Artuma: kodėl kažkam atleisti, kažko atsiprašyti?

Kodėl turėtume kažko atsiprašinėti, kažkam atleisti? Kas svarbiau: sulaukti atleidimo ar patiems atleisti? O atleidus – ar įmanoma pamiršti skriaudas? Ir kam tada reikalinga išpažintis? O gal mums viso to nebereikia?..

Gailestingumo ypatingasis jubiliejus įsibėgėja, Šventosios duris gal ir nedrąsiai, bet varstomos, peržengiamos piligrimų... vis laukiam – gal įvyks kokių stebuklų... Tačiau tuoj paaiškės, kad net dieviškiausias gailestingumo stebuklas neįvyks be elementaraus atsiprašymo ir nuoširdaus atleidimo. Taip, Dievas pasiruošęs atleisti dar mums nė neprašius, ir krikščionybė – tai ne nuolat neurotiškai kaltais besijaučiančiųjų priebėga, bet atleidimo ir susitaikymo džiaugsmą švenčianti šeima, kurioje kiekvienas turime ištarti savąjį prašau, ačiū, atsiprašau.

Mes turime pasiryžti atleisti, nes be to neįmanoma judėti pirmyn, – Artumoje vėl rašo psichologė Zita Vasiliauskaitė. O ką daryti, jei net po daugelio metų esame įstrigę skausme, kurį kadaise patyrėme? Kodėl taip nutinka ir ar galime iš to išsivaduoti?

Su Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu asocijuojasi nemalonūs jausmai ir būtinybė nugalėti savo savimeilę, išdidumą: juk daugumai mūsų tikrai gėda ir nelengva pripažinti savo paklydimus. Taip norėtųsi juos pamiršti! O išpažinti – argi ne baimę kelianti užduotis?! Kaip tiksliai turime įvardyti nuodėmes, kad gautume atleidimą? Ir kodėl vis dėlto būtinas kunigo tarpininkavimas? Į šiuos gal banalius, bet daugeliui rūpimus klausimus atsako brolis benediktinas Lukas Skroblas, ragindamas nepamiršti, jog  šio sakramento šventimo centre – ne nuodėmė, o didesnis už visas nuodėmes Dievo gailestingumas.

Regis, Pašvęstojo gyvenimo metai dar ilgai duos vaisių. Vasarį, per Kristaus Paaukojimo šventykloje (Grabnyčių) šventę užbaigiant Vienuolių metus, Palendrių benediktinų prioro tėvo Kazimiero paprašėme Artumoje pažvelgti ir į mūsų gyvenimą: ką jis, gyvenantis ypatingoje Dievo artumoje vienuolinėje šeimoje, galėtų patarti, ko palinkėti šeimoms, gyvenančioms pasaulyje?

Žiniasklaida netyla nuo reakcijų į tragiškus įvykius. Tačiau Lietuvą šiurpinančios tragedijos nėra kažkas naujo ar netikėto, – primena Ramunė Jurkuvienė ir klausia, ar išdrįsime, užuot ieškoję kaltų, paieškoti, ką realiai galime daryti patys, kad pakeistume situaciją? Norint sukurti socialinę gerovę, ypač svarbu rūpintis, kad būtų įvykdytas visas gailestingumo darbų kūnui ir sielai sąrašas, – pastebi Antanas Gailius; ar įmanoma, kad šis sąrašas taptų valstybės strategija, kad nebūtų ištraukiamas tik tada, kai priverčia kokia nors bėda?

Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant, – tikina Artumos kapelionas, – kitaip liturginė malda būtų melaginga. Tad drauge su kun. Artūru Kazlausku išsiaiškinkime – kas tas pasninko įstatymas, kada ir kaip turėtume pasninkauti, idant gavėnia būtų nesumeluota, kad patirtume tą dvasios pavasarį ir dosniai liudytume kitiems apie tai, ką patyrėme.

Dabar juk ypač tinkamas metas apie atleidimą svarstyti bei jo prašyti, t. y. atnešti visą savo gyvenimą Dievui. Tebus ir vasario Artuma mums pagalba susitaikant su savimi, savo artimaisiais ir su Viešpačiu.