Patriarchas Baltramiejus apžvelgė Panortodoksinio susirinkimo problemas

Daugiau nei pusė šimto metų praėjo nuo 1960 - 1961 metų, kai pradėta kalbėti apie Panortodoksinį susirinkimą ir kai buvo sušaukta pirmoji visų ortodoksų konferencija, po kurios buvo sušauktos dar kitos ir buvo įkurtas Susirinkimo parengimo sekretoriatas, kurio būstinė yra Šveicarijoje, Chambesy miestelyje, Konstantinopolio ekumeniniam patriarchatui priklausančiame centre.  

Sausio 22-28 dienomis šiame centre susitiko visų ortodoksų Bažnyčių patriarchai ir vyresnieji. Jų pagrindinis uždavinys – nuspręsti dėl Susirinkimo sušaukimo ir išspręsti dar likusias jo paruošimo problemas.

Savo inauguracinėje kalboje Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus, susitikimo pirmininkas, kelis kartus pabrėžė, kad nebegalima, nebedera atidėlioti „Šventojo ir Didžiojo mūsų švenčiausios ortodoksų Bažnyčios Susirinkimo“, kurio laukia ir ortodoksai tikintieji, ir už ortodoksų Bažnyčios kanoninių ribų esantys krikščionys. Susirinkimo atidėliojimas, anot patriarcho, džiugins tik priešininkus ir taip pat didįjį Priešą, kuris džiaugiasi blogiu.

Jis priminė, kad Susirinkimo programa buvo nustatyta dar 1976 metais ir sutraukta į dešimt punktų. Dėl aštuonių punktų, po kelių pakopų redagavimo, jau parengti bendri tekstai, o dėl dviejų – dėl autekafalijų ir jų paskelbimo būdo bei dėl Bažnyčių eiliškumo – bendro sutarimo nėra.

Tad yra du pasirinkimai: Susirinkimo sušaukimą atidėti tol, kol bus išspręsti šie du kontraversiški klausimai arba jo programoje palikti aštuonias temas – diasporos, autonomijos, kalendoriaus, santuokos, pasninko, santykių su kitais krikščionimis ir su ekumeniniu judėjimu, ortodoksų indėlio į taiką, laisvę, lygybę.

Patriarchas Baltramiejus ryžtingai pasisakė už visuotinio ortodoksų Susirinkimo sušaukimą ir primygtinai paragino kitus patriarchus tokiam pačia  nusistatymui. Kitaip Panortodoksinis susirinkimas būtų nukeltas nežinia kokiai datai ar net visai atšauktas. Jis taip pat paprašė išlaikyti savo pritarimą tiems klausimams, dėl kurių jau kartą buvo susitarta, nes naujų tekstų redagavimas vėl pareikalautų daugybę naujų pastangų ir laiko.

Kitos jo iškeltos temos: stebėtojų kvietimas – tiek iš ortodoksų pasaulio, tiek iš kitų krikščionių Bažnyčių ir konfesijų, ypač tų, su kuriomis vyksta teologinis dialogas. Baltramiejus priminė, kad ortodoksų delegatai sėdėjo Vatikano II Susirinkimo salėje. Kitas jautrus klausimas – Susirinkimo autentiškumas ir autoritetingumas. Viena vertus, šis laikotarpis pasižymi bendru žmonių abejojimu institucijomis. Kaip tai paveiks ankstesnį įsitikinimą, kad Susirinkime veikia ir kalba Dievas, kokį matome „Apaštalų Darbuose“ (žr. 15,28). Tarp pačių ortodoksų yra neigiančių Susirinkimo autoritetą dar prieš jo sušaukimą ir sprendimus. Kiek Susirinkimo nutarimai įpareigos ortodoksus ir kaip elgtis su jo nutarimus ignoruojančiais? Dar kitas klausimas – kaip bus priimami sprendimai: dauguma, vienbalsiai? Kalbėdamas apie šį aspektą, Baltramiejus pasipriešino pozicijai, kad jei vienos Bažnyčios atstovai dėl kokių nors priežasčių pasitrauktų iš Susirinkimo, jis visas taptų negaliojančiu. Tai, leido suprasti patriarchas, grėstų nekorektišku spaudimu arba patekimu į akligatvį, kita vertus, istorinė patirtis liudija, kad ir ankstesniuose Susirinkimuose dalyvaudavo ne visi patriarchai, kitais atvejais Susirinkimo sprendimai jame nedalyvavusių būdavo patvirtinami vėliau.

Sekmadienio, sausio 24 dienos, Mišių homilijoje Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus perspėjo saugotis „konfesinių izoliacijos pagundų“, vengiant dialogo su kitais, kas jie bebūtų,  ir sakė: „Stovime istorijos kryžkelėse. Didieji sunkumai, su kuriais susiduria mūsų amžininkai, reikalauja atsakomybės, kuri peržengia mūsų bažnytines institucijas. Kristus yra istorijos viduryje. Kristus yra mūsų gyvenimo širdyje. Jis keliauja laiku. Jis praeina šalia mūsų, panašiai kaip Jeriche greta aklo vyro. Ar mes, kaip sako šiandienos Evangelija, išgirsime Jį minioje? Ar mes galime Jį pamatyti, būdami tokie pasimetę savo skurde ir elgetavime? Pasak šv. Efraimo Siro komentaro, kai mūsų Viešpats pamatė, jog aklojo vyro širdies akys atviros, jo kūno akims esant akloms, Jis apšvietė ir kūno ir širdies akis, kad aklasis atsisukęs į Jį aiškiai pamatytų savo Gelbėtoją“. (Vatikano radijas)