Sunki kova prieš ekstremizmą. „Pirmasis arabų mąstytojų forumas“ JAE

Daug kartų konstatuota, kad islamistinis terorizmas negali būti įveiktas vien ginklais, iš išorės, jis turi būti įveiktas ir „iš vidaus“ – ypač pačiame islame. Reikia atsiminti, kad „Islamo valstybės - ISIS“ teroristinė grupuotė neatsirado tuštumoje, bet yra modernaus, jau keletą dešimtmečių skaičiuojančio islamiškojo ekstremizmo viena iš paskutiniųjų mutacijų.

ISIS, skirtingai nuo savosios pirmtakės al-Qaeda, kurioje išaugo ir nuo kurios atsiskyrė, sukūrė pseudo-valstybę, kuri turi keliasdešimt tūkstančių kovotojų ir bando imituoti valstybės infrastruktūrą, laikydamasi pačios ekstremiškiausios islamiškosios teisės, šariato, versijos, atgaivindama tokias barbariškas praktikas, kaip vergovė, skelbiant, kad jos atsisakymas nebuvo pažanga, bet „tikrojo islamo“ išsižadėjimas.

Tokios regiono valstybės kaip Turkija ar Saudo Arabija, nekalbant apie Vakarus, turi pakankamai galingas kariuomenes, kad mūšio lauke įveiktų ISIS, tačiau situaciją lemia ne vien kariniai pajėgumai. Geopolitikos tyrinėtojai vardija daug kitų veiksnių: mūšiai miestuose kainuotų per daug civilių gyvybių, Vakarai nenori aukoti savo karių, o ir kitos musulmonų valstybės svetimomis rankomis žarsto žarijas Sirijoje ir Irake. Ir menka tikimybė, kad karinė pergalė sunaikintų tą, ypač per internetą plintančią ekstremistinę ideologiją, kuri tūkstančius žmonių iš devyniasdešimties šalių, taip pat ir Europos, pavertė džihadistais, atvykusiais kariauti į ISIS kontroliuojamas teritorijas, kartais su šeimomis. Nesunku suprasti, kad ISIS yra viena iš šio ekstremizmo išaugusi slibino galva, kurią nukirtus po kurio laiko išaugtų kita.

Kovą su islamiškuoju ekstremizmu sunkia daro tai, kad jį sunku aiškiai atskirti nuo pagrindinių islamo tradicijų, doktrinų, istorijos. Šiuos panašumus ISIS moka išnaudoti. Antai, daug kartų yra pastebėta, kad didelė ISIS doktrinos dalis sutampa su Saudo Arabijoje išpažįstama islamo versija, sunitiškuoju vahabitizmu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais buvo eksportuotas ir į kitas arabiškas ar islamiškas valstybes, šimtmečiais išpažinusias nuosaikesnį ir tolerantiškesnį islamą. Ne viena apklausa parodė, kad labai daug sunitų ir vahabitų, nors ir nepritaria ISIS brutalumui, jaučia simpatiją jų intencijoms, jų siekiams. Šią simpatiją ISIS stengiasi paversti įsiliejimu į jos gretas. Kitas ISIS ideologijos elementas yra patologiška neapykanta musulmonams šiitams. Tačiau kaip prieš ją kovoti, kai sunitų ir šiitų priešiškumas yra istoriškai būdingas ne vien radikalioms organizacijoms, bet ir plačioms musulmoniškojo pasaulio visuomenėms? ISIS ideologija šiuo priešiškumu minta, jį išnaudoja ir žengia žingsnį toliau, paversdama jį smurto strategija. Dar vieną kolektyvinį jausmą, kurį ISIS pasisavina ir perdirba, galima pavadinti „valstybiniu revoliucingumu“: 20 amžiaus pradžią siekiantį arabų nacionalistinį judėjimą, siekiant sukurti „teisingą“ valstybę. Pirštu baksnodama į kai kuriuos dabartinius arabų pasaulio režimus, garsius korupcija ar savivale, ISIS vilioja pažadu, kad tai ji įgyvendins tokios valstybės projektą ir gerokai daugiau – naują islamiškąją imperiją.

Šių pažadų demaskavimui, islamo sąvokų iškraipymo ir istorijos perrašymo korekcijai yra skirtas veikalas, kurio pavadintas, neatsitiktinai, „Miražu“. Šį didelės apimties tomą parašė Jamal Sanad Al-Suwaidi, Strateginių studijų ir tyrimų centro Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, direktorius. Centras yra globojamas aukščiausių šalies valdžios autoritetų. Knygoje pateikiama išsami ekstremistinių judėjimų apžvalga, istorija, panašumai ir skirtumai, daugiausia pastangų skiriant jų siekiamos politinės utopijos – miražo – kritikai, stengiantis nubrėžti skiriamąją liniją tarp religijos ir politikos, remiantis ir islamo istorijos, ir Vakarų istorijos pavyzdžiais.

Jamal Sanad Al-Suwaidi sausio 17-18 dienomis pirmininkavo „Pirmajam arabų mąstytojų forumui“, kurio pagrindinės temos buvo panašios: kaip pasipriešinti, pirmiausia pačių arabų ir musulmonų visuomenių viduje, ekstremizmui ir terorizmui. Į Forumą atvyko daug musulmonų intelektualų ir politikų iš regiono, iš Egipto ir Libano. Vienas iš pakviestų pranešėjų buvo t. Ayuso Guixot, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius, kalbėjęs, būtent, apie dialogą – nuoširdų, neišsižadant savo tapatybės - kaip ekstremizmo antidotą. (Vatikano radijas)