Lietuvos spaudos apžvalga (sausio 15 d.)

Lietuvoje visą parą atvira vos viena bažnyčia, šią savaitę skelbia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos portalas. Vienintelė Lietuvoje niekada neuždaroma bažnyčia – Vilniaus senamiestyje esanti Dievo Gailestingumo šventovė. Dvasininkai nesutaria dėl reikalingumo laikyti bažnyčią atvirą net ir naktį. Vasarį bus 2,5 metų, kai Dievo Gailestingumo šventovė maldai atidaryta visą parą. Šventovės rektorius kunigas Vaidas Vaišvilas teigia jau prieš penkerius metus turėjęs mintį, kad bažnyčia turi būti atidaryta visam laikui. „Bažnyčia turi būti gyva, o ne prijungta prie lašelinės gyvybei palaikyti. Kur žmogui eiti, jei jam širdyje sunku, aplankė negeros mintys, susipyko šeimoje? Šokti nuo tilto? Būti namuose ir muštis, keikti vienas kitą? Bažnyčios mieste 20 val. jau būna uždarytos. O į mūsų bažnyčią žmogus gali ateiti bet kada ir niekas negali jo išvaryti, nebent elgsis taip, kaip nederėtų elgtis šventoje vietoje“, – portalui LRT.lt pasakoja V. Vaišvilas.

Lietuvos mažesnieji broliai išsirinko naują vadovybę, skelbia interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ ir laikraštis „Pajūrio naujienos“. Sausio 11–15 dienomis Kretingoje vykusioje Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos rinkimų kapituloje ketvirtadienį naujuoju provincijos ministru 2016–2022 m. kadencijai tapo pranciškonas kunigas br. Algirdas Malakauskis OFM. Pastaruosius trejus metus kun. A. Malakauskis OFM buvo Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas ir viceprovincijolas. Provincijos viceministru tapo dabartinis Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas brolis kun. Andrius Nenėnas OFM.

Laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ - kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko komentaras „Ir tu, Betliejau“. Mūsų martirologijoje nežinia kodėl daugiau kalėdinių motyvų negu ko nors iš Didžiojo penktadienio ir Velykų. Mečislovas Jurevičius, nelegalių religinių eisenų organizatorius tarybiniais metais, dėl to suimtas ir pasodintas į Lukiškes, per Kalėdas iš ten rašė, kad kalėjimo kameros lemputė, dieną naktį negęstanti, jam dabar spindi tarsi Betliejaus žvaigždė. Du kūdikiai, aną dieną savo tėvo paskandinti šulinyje, – tai dar vienos mūsų Kalėdos. Tragiškai keičiasi lietuviškas peizažas. Kai vėl koks poetas eiliuos apie gimtojo sodžiaus šulinį ir girgždančią svirtį, jau neatskiriami bus ir tuodu vaikeliai, sumesti į ledinį vandenį. Tokie šuliniai, kaip ir visa kita juodoji lietuviška statistika, nėra tik šiaip sau laikinos bėdos, kurios išgaruos, padidinus valdininkų armiją ir jų algas. Vis labiau daromės Erodo dvaru. Viešųjų ryšių ir rinkodaros gudrybių pramoko ir Bažnyčia, kuriai Viešpaties kitados buvo liepta imti kryžių. Sekuliarizmas, tikėjimo krizė, dvasinių pašaukimų badas, bet pinigų pragyventi užteks. Kuo daugiau festivalių ir religinės terapijos. Skatinti vartojimą. O šalia matai popiežiaus Pranciškaus veidą, suėmusį visą pasaulio sielvartą. Ne seselės Faustinos regėjimuose apreikštam Jėzaus atvaizdui turbūt bus lemta tapti mums jubiliejinių Gailestingumo metų ikona. Du nekaltieji vaikeliai, kuriuos Kalėdų laiku prarijo juoda šulinio gelmė. Gal abu nepaliesti krikšto vandens, bet pažymėti kraujo krikštu, panardinti Kristaus mirtyje ir šitaip suaugę su jo Prisikėlimu. Jei nori – Betliejaus istorijos tęsinys, slaptingas jos atsikartojimas.

Laikraščio „Lietuvose žinios“ komentarų skiltyje – kunigo Kęstučio Dvarecko pamąstymas „Ką daryti?“ Komentuodamas Evangelijos ištrauką apie vestuves Galilėjos Kanoje, kunigas rašo, jog Ka­nos ves­tu­vi­nin­kai, jau­nie­ji sim­bo­li­zuo­ja mus, trokš­tan­čius švęs­ti bend­rys­tę, ku­ri svai­gi­na, pa­ky­lė­ja, džiu­gi­na. Tik tie drugeliai, pakilumai baigiasi slėniuose, tuomet atsiduriame pasirinkimo kryžkelėje – ką daryti? Šis skaus­min­gas klau­si­mas daž­nai iš­ky­la mū­sų kas­die­ny­bė­je. Ką da­ry­ti, kai ne­si­se­ka, kai ne­be­su­si­kal­ba­ma, kai skau­da sie­lą, kai pa­lie­ka, kai už­mirš­ta? Ką da­ry­ti, kai pri­ėjo­me liep­to ga­lą? Da­ro­me kaip kas iš­ma­no­me, ieš­ko­da­mi grei­tos iš­ei­ties. De­ja, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ne­re­tai sa­vo da­ry­mu tik grimz­tam gi­lyn į ne­su­sip­ra­ti­mų pel­kes, nors ir no­ri­si iš­si­ka­pa­no­ti ir ei­ti pir­myn. Da­ro­me pa­klus­da­mi te­le­vi­zo­riui ar ap­lin­ki­nių nuo­mo­nių bai­mėms, pū­liuo­jan­čios pui­ky­bės dik­ta­tui ar kerš­to troš­ki­mui. Da­ry­ti tai, ką sa­ko Jė­zus, yra ke­lias iš vi­sų mū­sų ak­li­gat­vių. Die­vas mū­sų ne­pra­šo ko nors įspū­din­go, to, ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti ar ne­tu­ri­me. Jis pra­šo da­ly­tis tuo, ką tu­ri­me, da­ry­ti tai, ką ga­li­me. Per tą mū­sų iš­ti­ki­mą maž­mo­žių da­ry­mą pa­si­reiš­kia Jo dos­nu­mas.

Monsinjoro K. Vasiliausko biografijoje – svarbiausių Lietuvos įvykių ženklai. Lietuvoje pristatoma knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Šiais laikais, kai trūksta autoritetų, menkėja vertybės, K. Vasiliausko gyvenimo pavyzdys yra įkvepiantis ugdant jaunąją kartą. Ji svarbi ir kaip žmogaus, gyvenusio esminiais valstybės lūžio metais liudijimas. Prof. Viktorija Daujotytė šią knygą vadina „parankine“ visiems, ateityje ketinantiems rašyti arba tiesiog mąstyti apie šį mūsų laikų Lietuvos autoritetą. (Vatikano radijas)