Lietuvos spaudos apžvalga
Šią savaitę Lietuvos spaudoje nemažai pokalbių
su dvasininkais.
Vienas jų - „Bažnyčia bangavo kaip nerami jūra“. Taip
pavadinta publikacija leidinyje „Būdas žemaičių“, kurioje pasakojama, kad Jo Eminencija
kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sulaukęs garbingo amžiaus ir pasitraukęs iš Vilniaus
Arkivyskupo sosto, dabar jau turi laiko ir kitokiems užsiėmimams. Su bičiuliu Antanu
Gailiumi valandų valandas kalbėjosi apie ilgą ir margą savo gyvenimą – vaikystę lietuvių
inteligentų šeimoje Paryžiuje, tarnystę Bažnyčiai Apaštališkosiose nunciatūrose įvairiuose
kraštuose, glaudų bendradarbiavimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Romos Kurijoje,
galiausiai apie Vilniaus arkivyskupiją ir įnirtingą darbą, atkuriant nepriklausomybę
atgavusią Lietuvą ir jos santykius su Visuotine Bažnyčia. Iš šių pokalbių 2016 m.
pradžioje bus parengta ir išleista kardinolo atsiminimų knyga „Taip, laimingas“ (Vilnius:
Naujasis Židinys-Aidai).
Interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ publikavo pokalbį
su kunigu Algirdu Šimkumi, jau trejus metus reziduojantį Nacionaliniame vėžio institute
esančioje koplyčioje. Jis rūpinasi onkologinėje ligoninėje gulinčiais žmonėmis ir
vaizdingais pavyzdžiais aiškina, ką daryti ir ko nedaryti, sužinojus apie sunkią artimojo
ligą. „Užklupus ligai žmonės neretai klausia, kodėl, už ką, ar tai Dievo bausmė? Ką
atsakyti į tokius klausimus? Atsakau, kad nei aš, nei niekas kitas pasaulyje negali
atsakyti į klausimą, „kodėl“. Jeigu medicina suprastų, kodėl atsiranda tokios ligos,
ji sukurtų būdus, kaip jų išvengti. Klausimas neturi atsakymo, tai yra paikas klausimas.
Neseniai išėjusioje Philipo Jansy knygoje „Kur Dievas, kai skauda“, autorius labai
gražiai sako, kad klausimas, kuris net sunkios ligos atveju galėtų mums padėti, yra
klausimas: „Ką galiu daryti net ir sirgdamas, kaip gyventi šioje situacijoje toliau?“
Mūsų, esančių šalia ligonio, rūpestis yra ne uždavinėti klausimus, o kaip tik padėti
ligoniui suprasti, kad neverta gaišti laiko ieškant atsakymų ten, kur jų nėra“, sako
kun. Algirdas Šimkus. Pasak jo, kapelionų ir artimųjų, pagrindinis rūpestis – padėti
žmogui patirti, kad liga nėra Dievo bausmė. Ji gali būti laiptelis, kuriuo palypėję
geriau pažinsime Dievą, tapsime geresniais žmonėmis ar labiau savimi, arba ji gali
tapti ašarų pilna lova, kurioje liūdni užbaigsime savo gyvenimus.
Vilniaus arkivyskupijos puslapyje skelbiama, kad sausio
5 d. pasirašytas susitarimas „Būk saugus kelyje“. Jį pasirašė LR Susisiekimo ministras
Rimantas Sinkevičius, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivysk. Gintaras
Grušas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Egidijus Skrodenis, Policijos
generalinis komisaras Linas Pernavas. Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate
vykusiame renginyje arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo, kad šiandien matomas Valstybės
ir Bažnyčios bendradarbiavimo pavyzdys, kuriuo siekiama didesnės žmonių gerovės. Kelias
nėra svetimas Bažnyčiai įvaizdis. Ypač šiais Gailestingumo metais žmonės kviečiami
į piligrimines keliones, kurios yra ir gyvenimo kelio įvaizdis. Svarbu kelionė Dangaus
link, bet svarbus ir tarpusavio santykis kelionės metu. Pagarba vienas kitam turi
reikštis kiekvieną dieną, taip pat ir per santykius keliuose, - akcentavo arkivyskupas.
Sentikiams švenčiant Kalėdas, laikraštis „Kauno diena“
pristato pokalbį su Kauno sentikių bendruomenės dvasiniu vadovu Sergejumi Krasnopiorovu
ir jo žmona Arianda. Straipsnyje, pavadintame „Net pyktis reikia su meile“, jie pasakoja
apie sentikių tradicijas besiruošiant Kalėdoms, pasninką, dvasininko šeimos gyvenimą.
„Per pamaldas sakau – svarbiausia, kad būtų meilė ir taika. Tada ir gyventi bus gera
ir mums patiems, ir visiems aplinkiniams. Aišku, kiekvienas turime savo nuomonę, poreikius,
juos reikia ginti, kovoti dėl savęs, net ir pyktis reikia su meile. Tada ir pasaulis
būtų visiškai kitoks“, sako sentikių dvasininkas. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |