Šv. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės homilija: laiko pilnatvė

Pirmoji kalendorinių metų diena Bažnyčios liturgijoje yra skirta Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Šios iškilmės proga popiežius Pranciškus vadovavo šventosioms Mišioms šv. Petro bazilikoje.

Savo homilijoje Šventasis Tėvas atsispyrė nuo apaštalo Pauliaus laiško Galatams eilutės: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (žr. Gal 4, 4).

Ką reiškia, kad Jėzus gimė atėjus „laiko pilnatvei“? Jei pažvelgtume į istorijos momentą, greitai galime likti nusivylę. Roma savąja karine galia valdė didelę žinomo pasaulio dalį. Imperatorius Augustas įgijo valdžią po penkių pilietinių karų. Ir Izraelis buvo užkariautas Romos imperijos, o išrinktoji tauta neteko laisvės. Jėzaus amžininkams tai tikrai nebuvo geriausias laikas. Tad ne į geopolitiką reikia žvelgti, kad kalbėtume apie laiko viršūnę.

Būtina kita interpretacija, kuri suvoktų pilnatvę pradedant nuo Dievo. Tuo momentu, kai Dievas nusprendė, kad atėjo laikas išpildyti duotą pažadą, ir realizavosi laiko pilnatvė žmonijai. Tad ne istorija lėmė Kristaus gimimą; greičiau jo atėjimas į pasaulį leido istorijai pasiekti savo pilnatvę. Todėl Dievo Sūnaus gimimas pradeda naują erą, kurioje išsipildo senasis pažadas. Kaip rašo Laiško žydams autorius, „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą“. Tad laiko pilnatvė yra Dievo buvimas pirmuoju asmeniu mūsų istorijoje. Dabar galime matyti jo šlovę, kuri švyti tvartelio skurde ir būti padrąsintais bei paremtais jo Žodžio, tapusiu „mažu“ kūdikėlyje. Dėka jo mūsų laikas gali pasiekti savo pilnatvę. Ir mūsų asmeninis laikas atras savo pilnatvę susitikime su Jėzumi Kristumi, žmogumi tapusiu Dievu.     

Vis tik šis slėpinys visada kontrastuoja dramatiškai istorinei patirčiai. Kiekvieną dieną, kai norėtume atsiremti į Dievo buvimo ženklus, turime susidurti su priešingais ženklais, neigiamais, jį darančiais tarsi nesantį. Laiko pilnatvė, rodos, suyra susidūrus su daugybe neteisingumo ir prievartos formų, kurios kasdien žaloja žmoniją. Kartais klausiame: kaip tai įmanoma, kad ir toliau vienas žmogus pavergia kitą? Kad stipriojo arogancija žemina silpnesnį, nustumdama jį į baisiausius mūsų pasaulio pakraščius. Kiek dar žmogaus piktadarystė sės žemėje smurtą ir neapykantą, pakirsdama nekaltas aukas? Kaip gali būti pilnatvės laikas tas, kuris mūsų akims rodo daugybę vyrų, moterų ir vaikų, bėgančių nuo karo, nuo bado, nuo persekiojimo, pasiryžusių rizikuoti gyvybėmis, kad pasiektų pagarbą jų pamatinėms teisėms? Skurdo upė, maitinama nuodėmės, rodos prieštarauja Kristaus įgyvendintai laiko pilnatvei.

Ir vis tik ši ištvinusi upė nieko negali prieš gailestingumo okeaną, kuris supa mūsų pasaulį. Visi esame kviečiami į jį pasinerti, atgimti, kad įveiktume abejingumą, kuris trukdo solidarumui, kad išeitume iš apsimestinio neutralumo, kuris neleidžia dalintis. Kristaus malonė mus kreipia tapti jos bendradarbiais kuriant teisingesnį, broliškesnį pasaulį, kuriame kiekvienas asmuo, kiekvienas kūrinys galėtų gyventi taikoje, pradinėje Dievo kūrinijos harmonijoje.

Metų pradžioje, - tęsė popiežius Pranciškus, - Bažnyčia mus kviečia žvelgti į Marijos dievišką Motinystę, kuri yra tarsi taikos ikona. Senasis pažadas išpildomas jos asmenyje. Ji patikėjo Angelo žodžiais, pradėjo Sūnų, tapo Viešpaties Motina. Per ją, per josios „taip“ atėjo laiko pilnatvė. Evangelija, kurią klausėme, sako kad Mergelė „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“. Ji mums pasirodo kaip indas, kupinas Jėzaus atminimo, Išminties Sostas, iš kurio galime pasimokyti jo mokymo nuoseklios interpretacijos. Šiandien mums suteikia galimybę apčiuopti prasmę tų įvykių, kurie paliečia mus asmeniškai, mūsų šeimas, mūsų šalis ir visą pasaulį. Ten, kur nepasiekia filosofų protas ar politinės derybos, ten gali pasiekti tikėjimo jėga, kuri neša Kristaus Evangelijos malonę ir kuri visada gali atverti naujus kelius protui ir deryboms.

Palaiminta esi tu, Marija, nes davei pasauliui Dievo Sūnų; bet dar labiau palaiminta, nes Juo įtikėjai. Tikėjimo pilna pradėjai Jėzų pirma savo širdyje, o po to įsčiose, kad taptum visų tikinčiųjų Motina, - sakė popiežius Pranciškus homilijos pabaigoje, remdamasis šv. Augustinu ir toliau meldė: - suteik, Motina, mums palaiminimą šią tau pašvęstą dieną; parodyk veidą savojo Sūnaus Jėzaus, kuris visam pasauliui duoda gailestingumą ir taiką. Amen. (Vatikano radijas)