Popiežius Pranciškus. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga „Įveikti abejingumą ir laimėti taiką“
(Vertė „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (426), 2015, p. 2–7)
1. Dievas nėra abejingas! Dievui rūpi žmonija, Dievas jos neapleidžia! Naujųjų metų pradžioje norėčiau ne tik pasidalyti šiuo savo giliu įsitikinimu, bet ir, kupinas vilties, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kiekvienai šeimai, tautai ir šaliai, taip pat valstybių galvoms, vyriausybėms ir religiniams vadovams palinkėti gausios palaimos ir taikos. Nepraraskime vilties, kad 2016 m. visi tvirtai ir sklidini pasitikėjimo įvairiais lygmenimis įsipareigos įgyvendinti teisingumą ir darbuotis dėl taikos. Taip, taika yra ir Dievo dovana, ir žmogaus darbo vaisius. Taika yra Dievo dovana, tačiau patikėta visiems vyrams bei moterims: jie pašaukti ją įgyvendinti.
Sergėti vilties pagrindą
2. Karas ir teroristiniai veiksmai, lydimi tragiškų padarinių, pagrobimų, etninių
bei religinių persekiojimų ir piktnaudžiavimo valdžia, taip ženklino praėjusius metus
nuo jų pradžios iki pabaigos ir taip išplito daugelyje pasaulio regionų, kad įgijo
bruožų to, ką galima pavadinti „pakrikusiu trečiuoju pasauliniu karu“. Tačiau kelerių
praėjusių ir ką tik pasibaigusių metų įvykiai skatina mane, žvelgiant į naujuosius
metus, vėl paraginti neprarasti vilties dėl žmogaus gebėjimo, padedant Dievo malonei,
įveikti blogį ir nepasiduoti nevilčiai bei abejingumui. Įvykiai, kuriuos turiu galvoje,
liudija žmonijos gebėjimą, iškilus krizėms, veikti solidariai nugalint individualistinius
interesus, apatiją ir abejingumą.
Iš jų norėčiau paminėti pastangas suburti pasaulio vadovus susitikimo COP21 kontekste
ieškoti naujų būdų, kaip reaguoti į klimato pokyčius ir apsaugoti Žemės, mūsų bendrųjų
namų, gerovę. Šitai mūsų dėmesį kreipia į du ankstesnius pasaulinio lygio įvykius –
į viršūnių susitikimą Adis Abeboje dėl pasaulio darnios plėtros finansavimo ir į Jungtinių
Tautų 2030 m. programos priėmimą, šia programa siekiama iki tų metų visiems, pirmiausia
neturtingiesiems planetos gyventojams, laiduoti oresnį gyvenimą.
2015-ieji Bažnyčiai buvo ypatingi metai ir dėl to, kad paminėtos dviejų Vatikano II
Susirinkimo dokumentų, kuriuose iškalbingai išreikštas Bažnyčios solidarumas su pasauliu,
penkiasdešimtosios metinės. Popiežius Jonas XXIII Susirinkimo pradžioje troško atlapoti
Bažnyčios langus, kad jos ir pasaulio bendravimas taptų atviresnis. Dviejuose dokumentuose – Nostra
aetate ir Gaudium et spes – ryški dialogo, solidarumo ir lydėjimo paženklinto naujo
santykio, kuriam Bažnyčia norėjo duoti pradžią žmonijoje, apraiška. Deklaracijoje Nostra
aetate Bažnyčia raginama atsiverti dialogui su nekrikščioniškomis religijomis. Pastoracine
konstitucija Gaudium et spesBažnyčia, kadangi „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas,
patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus
mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas“ (1), norėdama parodyti solidarumą,
pagarbą ir meilę (2), troško pradėti dialogą su žmonių šeima dėl pasaulio problemų.
Turėdamas priešais akis tokią pat perspektyvą, Gailestingumo jubiliejumi norėčiau
pakviesti Bažnyčią melstis ir darbuotis, kad kiekvienas krikščionis išsiugdytų nuolankią
ir atjaučiančią širdį, gebančią skelbti bei liudyti gailestingumą, „atleisti ir save
dovanoti“, „atverti širdį visiems, kurie gyvena įvairiausiuose egzistenciniuose paribiuose,
neretai dramatiškai sukuriamuose paties šiuolaikinio pasaulio“, nupuolant „į žeminantį
abejingumą, į dvasią nujautrinantį ir ką nors nauja atrasti trukdantį rutiniškumą,
į griaunantį cinizmą“ (3).
Daug kas teikia pagrindą tikėti žmonijos gebėjimu išvien solidariai veikti pripažįstant
tarpusavio ryšį bei priklausomybę, rūpinantis silpniausiais nariais bei sergėjant
bendrąjį gėrį. Tokia bendros solidarios atsakomybės nuostata yra pamatinio pašaukimo
į brolystę ir bendrą gyvenimą pagrindas. Kilnumas ir tarpasmeniniai santykiai neatsiejami
nuo žmogaus, kokio panoro Dievas pagal savo paveikslą ir panašumą. Kaip neatimamu
kilnumu apdovanotos būtybės, egzistuojame palaikydami santykį su mūsų broliais bei
seserimis, už kuriuos atsakome ir su kuriais solidariai veikiame. Be tokio santykio
būtume mažiau žmogiški. Kaip tik todėl abejingumas žmonių šeimai yra grėsmė. Įžengiant
į naujuosius metus, norėčiau visus pakviesti tai pripažinti, įveikti abejingumą ir
laimėti taiką.
Kai kurios abejingumo formos
3. Tiesa, abejingumas nėra kažkas nauja. Ši nuostata, užsklendžianti širdį nuo kitų,
užmerkianti akis, kad jos neregėtų, kas dedasi aplinkui, ar nugręžianti nuo kitų žmonių
problemų, yra gana paplitusi ir aptinkama kiekvienoje istorijos epochoje. Tačiau mūsų
dienomis ji aiškiai pranoko individualią aplinką ir įgijo pasaulinį matmenį pagimdydama
„abejingumo globalizacijos“ reiškinį.
Pirmutinė abejingumo žmonių visuomenėje forma yra abejingumas Dievui. Iš to abejingumo
kyla abejingumas artimui ir kūrinijai. Tai vienas iš rimtų klaidingo humanizmo ir
praktinio materializmo, lydimų reliatyvistinės ir nihilistinės mąstysenos, padarinių.
Žmogus manosi esąs savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės kūrėjas, jaučiasi nepriklausomas
ir kėsinasi ne tik pakeisti Dievą, bet ir apskritai be jo išsiversti. Todėl galvoja,
jog jis nieko niekam nėra skolingas, išskyrus sau pačiam, ir paiso tik teisių (4).
Kritikuodamas tokią klaidingą asmens savivoką, Benediktas XVI priminė, kad žmogus
neįstengia pats sau suteikti galutinės prasmės (5), o anksčiau nei jis Paulius VI
pareiškė, jog „autentiškas yra tik tas humanizmas, kuris atsiveria Absoliutui pripažindamas
pašaukimą, dovanojantį tikrąjį žmogaus gyvenimo supratimą“ (6).
Abejingumas artimui gali būti įvairiopas. Kai kurie žmonės yra informuoti, klauso
radijo, skaito laikraščius ar žiūri televizijos programas, bet tarsi iš įpročio, be
jokio susidomėjimo: tokie žmonės miglotai suvokia žmoniją kamuojančias dramas, tačiau
nesijaučia į jas įtraukti, neišgyvena atjautos. Taip elgiasi tie, kurie žino, tačiau
žvilgsnį, mintis ir veiklą nukreipia į save. Deja, tenka konstatuoti, jog gausesnė
informacija mūsų laikais savaime nereiškia didesnio dėmesio problemoms, jei to nelydi
sąžinės atvirumas ir solidarumo jausmas (7). Maža to, šitai gali lemti tam tikrą prisisotinimą,
kuris atbukina jautrumą ir sumenkina problemų svarbą. „Kai kurie, pasitelkdami nederamus
apibendrinimus, pačius vargšus ir neturtingas šalis kaltina dėl jų bėdų ir kaip sprendimą
siūlo juos nuraminsiantį, prijaukintomis ir neagresyviomis būtybėmis paversiantį „auklėjimą“.
Visa tai tik dar labiau erzina, kai išstumtieji regi augant socialinį vėžį – daugelio
šalių vyriausybėse, versle ir institucijose, nepaisant valdančiųjų politinės ideologijos,
giliai įsišaknijusią korupciją“ (8).
Kitais atvejais abejingumas reiškiasi kaip dėmesio supančiai tikrovei, ypač tolesnei,
stygius. Kai kurie žmonės nenori ieškoti, sužinoti ir mėgaujasi savo gerove bei patogumu
likdami kurti kenčiančios žmonijos skausmo kupiniems šauksmams. Kone nepastebimai
praradome gebėjimą atjausti kitus dėl jų išgyvenamų dramų, nesistengiame rūpintis
kitais, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė (9). Todėl ir nutinka,
kad „mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko
Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis...
Tada mūsų širdis tampa abejinga: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi,
užmirštu tuos, kuriems nesiseka“ (10).
Gyvendami bendruose namuose, negalime savęs neklausti, ar jie sveiki, – kaip tik tai
ir mėginau padaryti savo enciklikoje Laudato Si‘. Vandens ir oro teršimas, beatodairiškas
miškų kirtimas, aplinkos griovimas dažnai yra žmonių abejingumo vienas kitam vaisius,
nes visa yra susiję (11), jau nekalbant apie tuos, kurie leidžia sau daryti kitur
tai, ko negali daryti savo pačių namuose (12).
Šiais ir kitais atvejais abejingumas pirmiausia skatina užsisklęsti, neįsitraukti
ir galiausiai prisideda prie taikos su Dievu, artimu ir kūrinija stygiaus.
Globalizuoto abejingumo grėsmė taikai
4. Abejingumas Dievui peržengia individualaus asmens privačios dvasinės srities ribas
ir daro poveikį viešajai bei socialinei sričiai. Pasak Benedikto XVI, „Dievo šlovinimas
ir žmonių taika žemėje tarp savęs susiję“ (13). Iš tiesų, „transcendencijai neatsivėręs
žmogus nesunkiai tampa reliatyvizmo auka ir tada jam elgtis teisingai bei siekti taikos
sunkiau“ (14). Dievo užmarštis ir neigimas, paskatinę žmogų nepripažinti aukščiau
savęs jokio mato ir matu laikyti save patį, pagimdė neapsakomą žiaurumą bei smurtą
(15).
Individualiu ir bendruomeniniu lygmeniu abejingumas artimui, atsiradęs iš abejingumo
Dievui, įgyja inertiškumo bei nenoro įsitraukti aspektą, įgalinantį ir toliau gyvuoti
neteisingumo situacijoms bei dideliam socialiniam disbalansui, o tai savo ruožtu priveda
prie konfliktų ar bent jau nepasitenkinimo, kuris anksčiau ar vėliau gali virsti smurtu
ir nesaugumu.
Šia prasme abejingumas ir neįsitraukimas yra didelis trūkumas kiekvieno iš mūsų pareigos
pagal savo gebėjimą ir vaidmenį visuomenėje prisidėti prie bendrojo gėrio, ypač taikos,
kuri yra viena iš vertingiausių žmonijos gėrybių (16).
Instituciniu lygmeniu abejingumas kitam, jo kilnumui, pagrindinėms teisėms ir laisvei,
lydimas į pelną bei hedonizmą orientuotos kultūros, skatina ir kartais pateisina taikai
grėsmę keliančius veiksmus bei politiką. Tokia abejingumo nuostata gali net kelti
norą pateisinti peiktiną ekonominę politiką, gimdančią neteisingumą, susiskaldymą
ir smurtą dėl individo ar tautos gerovės. Juk ekonominiais ir politiniais projektais
neretai siekiama įgyti ar išlaikyti galią ir turtus net ir paminant kitų žmonių pagrindines
teises bei poreikius. Gyventojai, regėdami, kad iš jų atimtos tokios pagrindinės teisės,
kaip teisė į maistą, vandenį, sveikatos apsaugą ar darbą, jaučia pagundą jas įgyti
jėga (17).
Be to, abejingumas gamtinei aplinkai, prisidedantis prie miškų kirtimo, užterštumo
ir gamtinių katastrofų, dėl kurių ištisos bendruomenės priverstos palikti gyvenamąją
aplinką, sukelia nestabilumą bei nesaugumą ir galiausiai – naują skurdą, naujas neteisingumo
situacijas, neigiamai atsiliepiančias saugumui ir socialinei taikai. Kiek kariauta
ir dar bus kariaujama dėl išteklių stygiaus ar tenkinant nepasotinamą gamtinių išteklių
poreikį (18)?
Nuo abejingumo prie gailestingumo: širdies atsivertimas
5. Prieš metus Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga „Nebe vergai, bet broliai“ primindamas
pirmą biblinį žmogiškosios brolystės – Kaino ir Abelio (plg. Pr 4, 1–16) – įvaizdį,
norėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šita pirma brolystė buvo išduota. Kainas ir Abelis
yra broliai. Gimę iš tų pačių įsčių, abu yra lygūs kilnumu ir sukurti pagal Dievo
paveikslą ir panašumą. Tačiau jų kūriniškoji brolystė sudūžta. „Kainas ne tik negali
pakęsti Abelio, bet ir iš pavydo jį nužudo“ (19). Brolžudystė tampa išdavystės forma,
o tai, kad Kainas atmeta Abelio brolystę, yra pirmas šeimyninių broliškumo, solidarumo
ir abipusės pagarbos santykių nutraukimas.
Tada įsikiša Dievas, kviesdamas žmogų priimti atsakomybę už panašų į save, lygiai
kaip ir tada, kai Adomas ir Eva, pirmieji tėvai, sugriovė bendrystę su Kūrėju. „Tuomet
Viešpats paklausė Kainą: Kurgi tavo brolis Abelis? – Nežinau! Argi aš esu savo brolio
sargas!? – jis atsakė. O Viešpats jam tarė: Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi
manęs iš žemės!“ (Pr 4, 9–10).
Kainas sako nežinąs, kas nutiko jo broliui, sako, kad jis nėra jo sargas. Nesijaučia
atsakingas už jo gyvenimą, jo likimą. Nesijaučia įtrauktas. Jis yra abejingas savo
broliui, nors juos ir jungia bendros kilmės saitai. Kaip liūdna! Kokia brolių, šeimos,
žmonijos drama! Tai – pirma abejingumo tarp brolių apraiška. Dievas, priešingai, nėra
abejingas: jo akimis, Abelio kraujas labai brangus, ir jis reikalauja iš Kaino ataskaitos.
Dievas jau pačioje žmonijos pradžioje pasirodo kaip tas, kuriam rūpi žmogaus dalia.
Vėliau, Izraelio vaikams tapus vergams Egipte, Dievas vėl įsikiša: „Aš mačiau tavo
tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš
gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš
to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3, 7–8).
Svarbu atkreipti dėmesį į žodžius, kuriais nusakomas Dievo įsikišimas: jis mato, girdi,
žino, nužengia, išgelbėja. Dievas nėra abejingas. Jis dėmesingas ir veikia.
Lygiai taip pat savo Sūnuje Jėzuje Dievas nužengė tarp žmonių, įsikūnijo ir viskuo,
išskyrus nuodėmę, solidarizavosi su žmonija. Jėzus susitapatino su žmonija: jis buvo
„pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Nesitenkino žmonių mokymu, bet rūpinosi
jais, ypač tada, kai matydavo, kad jie alkani (plg. Mk 6, 34–44) ar be darbo (plg. Mt20,
3). Savo žvilgsnį kreipė ne tik į žmones, bet ir į jūros žuvis, dangaus sparnuočius,
didelius ir mažus augalus bei medžius, apglėbė visą kūriniją. Jis tikrai mato, tačiau
tuo neapsiriboja; jis žmogų palyti, su juo kalba, veikia jo naudai ir daro gera tiems,
kuriems to reikia. Ir ne tik, Dievas graudinasi ir verkia (plg. Jn 11, 33–44). Jis
stengiasi padaryti galą kančiai, liūdesiui, vargui ir mirčiai.
Jėzus mus moko, kad būtume gailestingi kaip Tėvas (plg. Lk 6, 36). Palyginime apie
gerąjį samarietį (plg. Lk 10, 29–37) jis pasmerkia tą, kuris nepagelbėjo kitam, jo
pagalbos reikalingam: „pamatė ir praėjo“ (plg. Lk 10, 31–32). Sykiu šiuo pavyzdžiu
jis kviečia savo klausytojus, pirmiausia savo mokinius, mokytis sustoti prie šio pasaulio
kenčiančiųjų ir palengvinti jų kančias, sustoti prie kitų žmonių ir gydyti jų žaizdas
turimomis priemonėmis, pradedant nuo savo laiko, kad ir kaip būtume užsiėmę. Abejingumas
visada ieško kuo pasiteisinti – ritualinių priesakų paisymu, darbų gausa, priešiškumu,
nutolinančiu mus nuo kitų, visokiomis išankstinėmis nuostatomis, trukdančiomis tapti
artimu kitiems.
Gailestingumas yra Dievo širdis. Todėl gailestingumas turi būti širdis ir tų, kurie
save laiko vienos didelės jo vaikų šeimos nariais, širdis, smarkiai plakanti visur,
kur grėsmė iškilusi žmogaus kilnumui – Dievo veido atspindžiui jo kūriniuose. Jėzus
mus įspėja: meilė kitiems – ateiviams, ligoniams, kaliniams, benamiams ir net priešams –
yra Dievo matas mūsų poelgiams įvertinti. Nuo to priklauso mūsų amžinasis likimas.
Tad nestebėtina, kad apaštalas Paulius Romos krikščionis kvietė džiaugtis su besidžiaugiančiais
ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15) ar siūlė korintiečiams rengti rinkliavas
rodant solidarumą su kenčiančiais Bažnyčios nariais (plg. 1 Kor 16, 2–3). O šventasis
Jonas rašė: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį,
užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn3, 17; plg. Jok 2,
15–16).
Štai kodėl „Bažnyčiai ir jos skelbimo įtikimumui esmingai svarbu, kad pirmiausia ji
pati gyventų gailestingumu ir jį liudytų! Ji turėtų perteikti gailestingumą savo kalba
bei veiksmais taip, kad jis įsiskverbtų į žmonių širdis ir paskatintų juos pasukti
keliu, vedančiu pas Tėvą. Pirmutinė Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Bažnyčia tampa
šios meilės, vedančios iki atleidimo bei savęs dovanojimo, tarnaite ir perteikėja
žmonėms. Tad, kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas. Mūsų
parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionys,
kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes“ (20).
Tad ir mes esame pašaukti meilę, atjautą, gailestingumą ir solidarumą padaryti tikra
savo gyvenimo programa, elgsena tarpusavio santykių srityje (21). Tam reikia širdies
atsivertimo – kad Dievo malonė mūsų akmeninę širdį paverstų jautria širdimi (plg. Ez 36,
26), gebančia tikrai solidariai atsiverti kitiems. Juk tai yra daug daugiau nei „miglotos
užuojautos ar paviršutiniško graudulio dėl blogio, kurį patyrė gausybė tolimų ir artimų
asmenų, jausmas“ (22). Solidarumas yra „tvirtas ir nuolatinis pasiryžimas įsipareigoti
bendrajam gėriui, t. y. visų ir kiekvieno gėriui, nes visi išties esame atsakingi
už visus“ (23), nes atjauta kyla iš brolystės.
Taip suvokiamas solidarumas yra moralinė ir socialinė nuostata, geriausiai atitinkanti
mūsų dienų rykščių suvokimą, nepaneigiamą vis didesnę, ypač globalizuotame pasaulyje,
abipusę priklausomybę tarp individo bei jo bendruomenės tam tikroje vietovėje gyvenimo
ir vyrų bei moterų likusiame pasaulyje gyvenimo (24).
Siekiant įveikti abejingumą skatinti solidarumą ir gailestingumą
6. Solidarumas kaip moralinė dorybė ir socialinė nuostata, asmeninio atsivertimo vaisius,
reikalauja daugelio subjektų, atsakingų už švietimą bei ugdymą, įsipareigojimo.
Galvoje pirmiausia turiu šeimą, pašauktą pirminei ir esmingai svarbiai auklėjimo užduočiai.
Ji yra pirmutinė vieta, kurioje gyvenama ir yra perteikiamos meilės ir brolystės,
sugyvenimo ir dalijimosi, dėmesingumo ir rūpinimosi kitu vertybės. Ji taip pat yra
tinkamiausia aplinka perteikti tikėjimui, pradedant nuo pirmų paprastų pamaldumo judesių,
kurių vaikus išmoko motina (25).
Auklėtojai ir ugdytojai, kuriems mokyklose ar įvairiuose vaikų ir jaunimo centruose
tenka reikli užduotis auklėti vaikus ir jaunuolius, pašaukti suvokti, kad jų atsakomybė
susijusi su asmens moraliniu, dvasiniu ir socialiniu matmenimis. Laisvės, abipusės
pagarbos ir solidarumo vertybes galima skiepyti nuo ankstyviausio amžiaus. Kreipdamasis
į švietimo institucijų vadovus, Benediktas XVI pareiškė: „Tegu kiekviena pedagoginio
darbo sritis būna atvirumo transcendencijai ir kitiems vieta, dialogo, santalkos ir
klausymosi vieta, kur jaunuolis pajustų, kad jo asmeninės galimybės ir vidinės vertybės
yra vertinamos, ir mokytųsi branginti brolius. Tegu moko pajusti džiaugsmą, kylantį
iš to kasdienio meilės bei atjautos artimui praktikavimo ir veiklaus dalyvavimo žmogiškesnės
ir broliškesnės visuomenės statydinimo darbe“ (26).
Auklėjimo ir ugdymo srityje atsakomybė tenka ir kultūros bei visuomenės komunikavimo
priemonių darbuotojams, ypač šiandienėje visuomenėje, kurioje daug kam prieinamos
informavimo bei komunikavimo priemonės. Jų pirmutinė užduotis yra tarnauti tiesai,
o ne daliniams interesams. Juk jos „ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatų dvasią
ir todėl gali reikšmingai prisidėti prie jaunimo auklėjimo. Svarbu iš akių neišleisti,
kad auklėjimo ir komunikavimo ryšys itin artimas: juk auklėjama per komunikavimą,
darantį asmens ugdymui teigiamą arba neigiamą poveikį“ (27). Kultūros bei žiniasklaidos
darbuotojai taip pat turėtų rūpintis, kad informacija būtų visada gaunama ir skleidžiama
teisiškai bei morališkai leistinais būdais.
Taika – solidarumo, gailestingumo ir atjautos kultūros vaisius
7. Suvokdami abejingumo globalizacijos grėsmę negalime nepripažinti, kad nusakytame
scenarijuje išsitenka ir gausios iniciatyvos bei pozityvūs veiksmai, liudijantys žmogaus
gebėjimą atjausti, būti gailestingam ir solidariam. Norėčiau priminti kelis pagirtino
įsipareigojimo pavyzdžius, parodančius, kaip kiekvienas galėtų įveikti abejingumą
apsispręsdamas nenugręžti žvilgsnio nuo savo artimo, ir laikytinus gera praktika žengiant
į žmogiškesnę visuomenę.
Bažnyčioje ir už Bažnyčios ribų yra daug nevyriausybinių organizacijų ir karitatyvinių
grupių, kurių nariai epidemijų, nelaimių ar ginkluotų konfliktų atveju, nesibaimindami
sunkumų ir pavojų, rūpinasi sužeistaisiais bei ligoniais ir laidoja mirusiuosius.
Greta jų norėčiau paminėti žmones ir asociacijas, padedančius migrantams, kurie, ieškodami
geresnių gyvenimo sąlygų, kerta dykumas ir perplaukia jūras. Jų veikla yra gailestingumo
darbai kūnui ir dvasiai, ir pagal tuos darbus būsime teisiami savo gyvenimo pabaigoje.
Galvoje taip pat turiu žurnalistus ir fotografus, formuojančius viešąją nuomonę apie
sunkias, sąžinę sujudinančias situacijas, ir tuos, kurie yra įsipareigoję ginti žmogaus –
pirmiausia etninių ir religinių mažumų, vietinių gyventojų, moterų ir vaikų – teises,
taip pat visus gyvenančius didesnio pažeidžiamumo sąlygomis. Tarp jų taip pat yra
daug kunigų ir misionierių, kurie kaip geri ganytojai, nepaisydami pavojų ir nepriteklių,
ypač ginkluotųjų konfliktų metu, nepalieka savo tikinčiųjų likimo valiai ir juos palaiko.
Kiek daug šeimų gausybės socialinių bei su darbu susijusių sunkumų sūkuryje konkrečiai
įsipareigoja didelių aukų kaina mokyti savo vaikus „nemadingų“ solidarumo, atjautos
ir brolystės vertybių! Kiek daug šeimų atveria savo širdis bei namus stokojantiems
žmonėms, kaip antai pabėgėliams ir migrantams! Labai dėkoju visiems žmonėms, šeimoms,
parapijoms, vienuolių bendruomenėms, vienuolynams ir šventovėms, nedelsiant atsiliepusiems
į mano kvietimą priimti po vieną pabėgėlių šeimą (28).
Galiausiai norėčiau paminėti jaunuolius, besivienijančius įgyvendinti solidarumo projektus,
ir visus, kurie ištiesia ranką padėti nepriteklius kenčiančiam artimui savo mieste,
savo šalyje ar kitose pasaulio srityse. Dėkoju visiems, kurie su pasiaukojimu darbuojasi
nepakliūdami į viešumą, ir juos drąsinu: jų jaučiamas teisingumo alkis bei troškulys
bus numaldyti, jų gailestingumas susilauks gailestingumo, o taikdariai bus vadinami
Dievo vaikais (plg. Mt 5, 6–9).
Taika kaip Gailestingumo jubiliejaus ženklas
8. Gailestingumo jubiliejaus dvasia kiekvienas pašauktas pažinti, kaip abejingumas
reiškiasi jo gyvenime, ir konkrečiai įsipareigoti prisidėti prie tikrovės, kurioje
gyvena, gerinimo, pradedant šeima, kaimynyste ar darbo aplinka.
Valstybės irgi yra kviečiamos konkretiems veiksmams, drąsiems darbams padedant trapesniems
visuomenės nariams, kaip antai kaliniams, migrantams, bedarbiams ir ligoniams.
Dėl kalinių, tai daugeliu atvejų neatidėliotinai būtina konkrečiai pagerinti gyvenimo
kalėjimuose sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kurie užkardyti iki teismo nuosprendžio
(29). Reikia turėti galvoje, kad bausmės tikslas yra siekti pasitaisymo, todėl būtina
pasverti galimybę į nacionalinius įstatymus įtraukti bausmes, alternatyvias kalinimui
kalėjime. Šiame kontekste trokštu vėl paraginti valstybinę valdžią panaikinti mirties
bausmę ten, kur ji tebetaikoma, ir pasvarstyti amnestijos galimybę.
Turėdamas priešais akis migrantus, norėčiau vėl pakviesti iš naujo apmąstyti su migracija
susijusius įstatymus, kad jie, paisant abipusės pareigos bei atsakomybės, išsiskirtų
nuostata priimti ir galėtų palengvinti migrantų integraciją. Šioje perspektyvoje ypatingas
dėmesys skirtinas migrantų gyvenimo sąlygoms atmenant, kad nelegalumas kreipia į nusikalstamumą.
Be to, šiais Jubiliejaus metais trokštu primygtinai paraginti valstybių vadovus imtis
konkrečių veiksmų mūsų brolių ir seserų, kenčiančių dėl darbo, žemės ir būstostokos,
naudai. Manau, jog, kovojant su socialine nedarbo rykšte, kamuojančia gausybę šeimų
bei jaunuolių ir turinčia labai neigiamų padarinių visam visuomenės audiniui, pravartu
kurti oraus darbo vietas. Darbo stygius smarkiai smukdo orumo jausmą bei viltį ir
tik iš dalies gali būti kompensuotas bedarbiams bei jų šeimoms išmokomis, nors ir
būtinomis. Ypatingas dėmesys skirtinas moterims – vis dar, deja, diskriminuojamoms
darbo srityje – ir tam tikroms kategorijoms darbuotojų, kurių darbo sąlygos keblios
ir pavojingos, o atlygis neatitinka jų socialinės užduoties svarbos.
Pagaliau norėčiau pakviesti imtis veiksmingų žingsnių ligonių gyvenimo sąlygoms pagerinti,
kad visiems būtų laiduojama prieiga prie medicininio gydymo ir gyvybei palaikyti būtinų
vaistų, taip pat slaugos galimybė namuose.
Valstybių vadovai taip pat kviečiami pažvelgti už savo sienų ir atnaujinti santykius
su kitomis tautomis, taip pat įgalinti jas tikrai dalyvauti ir įsitraukti į tarptautinę
bendruomenę, kad būtų užtikrinta jų brolystė su pasaulio tautų šeima.
Atsižvelgdamas į tai, į visus kreipiuosi trejopu paraginimu – susilaikyti nuo kitų
tautų įtraukimo į konfliktus ar karus, kurie griauna ne tik materialinius, kultūrinius
ir socialinius turtus, bet ir – ilgainiui – moralinį ir dvasinį vientisumą; nubraukti
arba darniai administruoti neturtingesnių valstybių tarptautines skolas; imtis bendradarbiavimo
politikos, kuri, užuot tarnavusi kokios nors ideologijos diktatūrai, gerbtų vietinių
gyventojų vertybes ir jokiu būdu nepažeidinėtų pamatinės ir neatimamos negimusiųjų
teisės į gyvybę.
Šiuos apmąstymus sykiu su geriausiais palinkėjimais Naujųjų metų proga patikiu Švenčiausiosios
Mergelės Marijos, žmonijos poreikiais besirūpinančios Motinos, užtarimui, kad ji iš
savo Sūnaus Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, išprašytų atsiliepti į mūsų maldavimus ir
palaiminti mūsų kasdienes pastangas statydinant brolišką ir solidarų pasaulį.
Vatikanas, 2015 m. gruodžio 8-oji,
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo iškilmė,
Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus atidarymo diena
PRANCIŠKUS
Nuorodos
(1) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 1.
(2) Plg. ten pat, 3.
(3) Bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Misericordiae vultus,
14–15.
(4) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 43.
(5) Plg. ten pat, 16.
(6) Enciklika Populorum progressio, 42.
(7) „Vis labiau globalizuota visuomenė padaro mus kaimynais, tačiau ne broliais. Protas
savo išgalėmis įstengia suvokti žmonių lygybę ir įsteigti pilietinę santvarką, tačiau
negeba sukurti brolybės“ (Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 19).
(8) Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 60.
(9) Plg. ten pat, 54.
(10) Žinia 2015 m. gavėnios proga.
(11) Plg. Enciklika Laudato si’, 92.
(12) Plg. ten pat, 51.
(13) Kalba per naujametinę audienciją prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio
korpuso nariams (2013 01 07).
(14) Ten pat.
(15) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis apmąstymo, dialogo ir maldos už taiką ir teisingumą
pasaulyje dieną (Asyžius, 2011 10 27).
(16) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 217–237.
(17) „Tačiau smurto nebus įmanoma išrauti tol, kol visuomenėje ir tarp tautų nebus
panaikintas išstūmimas ir nelygybė. Vargšai ir neturtingesnės tautos kaltinami smurtu,
tačiau tol, kol nebus sulygintos galimybės, įvairios agresijos ir karo formos turės
derlingą dirvą, kuri anksčiau ar vėliau sukels sprogimą. Kol visuomenė – lokalinė,
nacionalinė ar pasaulinė – kažkurią savo dalį bus palikusi pakraščiuose, tol nebus
politinių programų, tvarkos palaikymo jėgų ar žvalgybos, išgalinčių neribotą laiką
laiduoti ramybę. Ne tik todėl, kad nelygybė kursto sistemos išstumtuosius smurtiškai
reaguoti, bet ir dėl to, kad socialinė ir ekonominė sistema yra iš pagrindų neteisinga.
Kaip gėris linkęs sklisti, lygiai taip ir blogis, kuriam pritariama, t. y. neteisingumas,
linksta plėsti savo kenksmingą galią ir tyliai griauti politinės bei socialinės sistemos
pagrindus, kad ir kokie jie tvirti atrodytų“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii
gaudium, 59).
(18) Plg. Enciklika Laudato si’, 31; 48.
(19) Žinia 2015 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 2.
(20) Bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Misericordiae vultus,
12.
(21) Plg. ten pat, 13.
(22) Jonas Paulius II. Enciklika Sollecitudo rei socialis, 38.
(23) Ten pat.
(24) Plg. ten pat.
(25) Plg. Katechezė per 2015 m. sausio 7 d. visuotinę audienciją.
(26) Žinia 2012 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 2.
(27) Ten pat.
(28) Plg. 2015 m. rugsėjo 6 d. Viešpaties Angelo malda.
(29) Plg. Kreipimasis į Baudžiamosios teisės tarptautinės asociacijos delegaciją
(2014 10 23).
All the contents on this site are copyrighted ©. |