Kristaus gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)

ATĖJUSI MEILĖ

Švenčiame Jėzaus gimimą. Nesvarbu, ar esame tam pasiruošę, ar ne, to laukėme ar buvome abejingi, atėjome į šią dieną giedra širdimi ar apsunkę nuo rūpesčių, Jėzus yra gimęs ir atėjęs į pasaulį! Dievas įžengė į žmonių istoriją.

Mes nebegalime demonstruoti savo pykčio ir nepasitenkinimo Juo, primesti Jam atsakomybę už nepadarytas kaltes ir rodyti pirštu į dangų, tarytum iš ten ateitų visos mūsų problemos. Nuo Jėzaus gimimo dienos žinome, kad Dievas yra čia, pasaulyje. Jis yra su mumis.

Belieka tik stebėtis ir žavėtis Dievo meile žmogui, privertusiai Jį tapti vienu iš mūsų, atsiskleisti mums, leisti mums Jį pažinti. Dievas nerado geresnės ir mielesnės vietos, kaip žmogaus, Jo kūrinio, kūnas ir todėl nusprendė jame apsigyventi ir jį pakeisti. Šia prasme Kalėdos yra ne vien tik Dievo apsireiškimas, bet taip pat apreiškimas apie žmogų ir žmoniją. Tai reiškia, kad privalome rūpintis savimi, o taip pat ir kitais žmonėmis, savo broliais ir seserimis, nes mūsų kūną ir žmogystę nuo amžių pasirinko pats Dievas. Didis Dievas!…

Tačiau to nepakanka. Dar didesnį įspūdį daro tai, „kaip“ įvyksta Dievo įsikūnijimas. Dievas, apsisprendęs tapti žmogumi, turėjo nesuskaičiuojamas galimybes: galėjo pasirinkti klestinčią ir turtingą šalį, modernišką ir visais patogumais aprūpintą miestą, tėvą gydytoją ir motiną advokatę, puikiai įrengtą kliniką ir paslaugius gydytojus, visame pasaulyje galėjo būti paskelbta žinia apie Jo gimimą. Jis galėjo pasirinkti ir, atrodytų, labiau tinkamą laikmetį, kai žmonės tikrai Jį priimtų ir įvertintų taip, kaip Dievo meilė to nusipelno…

Vis dėlto taip neatsitiko. Viešpats pasirinko mažąją Mariją ir dailidę Juozapą, abu dėl imperatoriaus užgaidos surašyti gyventojus Jėzaus gimimo metu tapusius klajokliais be savo namų. Dievas pasirinko Betliejų, karaliaus Dovydo miestą. Dievui pakako prakartėlės. Tokiu būdu Amžinasis įėjo į mūsų istoriją, taip nusprendė įžengti į žmonių tarpą.

Begalybė, kurios negali sutalpinti dangus ir žemė, atsidūrė nepatyrusiose Marijos rankose. Viso pasaulio Kūrėjui reikia Jo kūrinio, kad galėtų išgyventi. Ką galėtume apie tai pasakyti? Nebent tik tai, jog tokia meilė gali būti pavadinti beprotiška, peržengiančia sveiko žmogaus proto ribas.

Tačiau kaip tik toks yra Dievas…

Norėdami iki galo suprasti Kalėdas, turėtume pašalinti visas saldžių sentimentų apnašas, kuriomis buvo „padabinta“ ši šventė. Žinoma, turi būti vietos džiaugsmui ir švelnumui, tačiau Kalėdos nėra vien tik tie gražūs ir, būkime teisingi, nelabai daug kam įpareigojantys jausmai. Jeigu tą naktį gimęs Kūdikis, kurį taip mielai patalpiname įrengtose prakartėlėse, galėtų atsisėdęs apžvelgti pasaulį, tikriausiai turėtų labai nustebti, kad tiek daug skiriame išoriniam blizgesiui, tačiau pamirštame Jį, pamirštame pagarbinti Dievo meilę mums. Jis ir šiais laikais daugeliui lieka tas pats menkas ir bejėgis kūdikis, į kurį neverta kreipti daug dėmesio… Visa tai galėtume pavadinti Kalėdų papiktinimu, kai nematome stebuklo, pridengto kasdienybe.

Viešpats atėjo pas visus, todėl šiandien norėtųsi visiems palinkėti gražių Viešpaties Gimimo švenčių. Kalėdos skirtos tiems, kurie jų laukė ir ilgėjosi. Tiems, kurie nenori nieko girdėti apie Dievą ir žinią apie Jo gimimą vadina klastinga melagyste. Tiems, kurie jaučiasi Dievui artimi, nes taip pat, kaip ir Jis, yra nustumti į istorijos pakraštį. Tiems, kurie yra nusivylę ir pasimetę, nes mano, kad pasaulyje nebėra nieko, kam jie rūpėtų. Kalėdos skirtos ir tiems, kurie mėgina žengti dar vieną žingsnį link Jo ir nepastebi, kad Jis, eidamas pas juos, jau nuėjo šimtą žingsnių, tiems, kurie pirmą kartą švenčia Kalėdas be amžinybėn išėjusio vyro ar žmonos. Kalėdų žinia skamba ir tiems, kurie po ilgų vienatvės metų atrado savo meilę, visiems kurie dar nerado jėgų išgyti iš sielos skaudulių, visiems, paskendusiems tyloje, ir tiems, kurie savo rankose laiko lauktą mylimą sūnų ar dukrą…

Kitaip ir negali būti, nes Dievo meilė atėjo pas žmones…