Pranciškaus kalba Romos Kurijai. Dorybių katalogas

Gruodžio 21 dieną popiežius Pranciškus tradiciškai susitiko ir kreipėsi į Romos Kurijos institucijų vadovus ir darbuotojus, taip pat į tuos, kurie jau pabaigė tarnybą, linkėdamas šventų Kalėdų ir gerų naujų metų. Tradiciškai ši kalba yra viena iš tų progų, kai popiežius pateikia svarbiausias ir apibendrinančias įžvalgas.

Tai jau buvo trečiasis kalėdinis popiežiaus ir Romos Kurijos susitikimas. Kaip priminė pats Šventasis Tėvas, 2013 metais jis kalbėjo apie „profesionalumą ir tarnystę“, o 2014 metais vardijo pagundas ir ligas, „kurijos ligų katalogą“, kuris tačiau gali tikti kiekvienam krikščioniui, parapijai, bendruomenei, kongregacijai. Kalbant apie šias ligas, reikia budrumo ir rūpesčio, kartais skausmingo ir ilgo gydymo.

Kai kurios iš šių ligų pasirodė ir pastarųjų metų bėgyje, sukeldamos nemažai skausmo ir sužeisdamos daug sielų. Tačiau reformos, ryžtingai patvirtino popiežius, jos nesustabdys.

Kita vertus, tos ligos ar skandalai neturi aptemdyti tiesos apie veiksmingas paslaugas, kurias Romos Kurija, su daug pastangų ir atsakomybės, teikia popiežiui ir visai Bažnyčiai, tai tikra paguoda. Būtų neteisinga už tai nepadėkoti ir nepadrąsinti visų sveikų ir sąžiningų asmenų, atsidavusių, ištikimų, pamaldžių ir profesionalių, nepamirštant, jog ir suklupimai yra pamokos ir progos augti.

Gailestingumo Metų piligrimystės pradžioje reikia grįžti prie to, kas esmingiausia ir prie to, kas veda link veltumo, atsivertimo, atsinaujinimo, atgailavimo ir susitaikymo. Juk Kalėdos, galų gale, yra begalinio Dievo Gailestingumo šventė. 

Tad šių Gailestingumo metų ir ruošimosi Kalėdoms kontekste, pasak Pranciškaus, jis nori pasiūlyti praktinį sąvadą, kuris padėtų išgyventi vaisingai šitą malonės laiką. Tai „būtinų dorybių katalogas“ visiems tiems, kurie dirba Kurijoje ir visoje Bažnyčioje. Šis katalogas nėra baigtinis, institucijų ar bendruomenių vyresnieji gali jį papildyti, praturtinti ir pagilinti. Popiežius Pranciškus išvardijo dvylika dorybių.

1.  Misionieriškumas ir sielovadiškumas. Misionieriškumas yra tai, kas padaro kuriją derlinga ir vaisinga, tai mūsų darbo veiksmingumo ir autentiškumo įrodymas. Kiekvienas pakrikštytasis yra misionierius – per savo gyvenimą, darbą, džiugų ir tvirtą liudijimą. Sveikas sielovadiškumas yra ypač kunigams būtina dorybė. Tai kasdienis įsipareigojimas sekti Geruoju Ganytoju, kuris rūpinasi savo avelėmis ir rizikuoja savo gyvybe, kad išgelbėtų kitas. Be šių dviejų „sparnų“ nepasieksime evangelinio „ištikimo tarno“ palaiminimo.

2. Tinkamumas ir įžvalgumas. Tinkamumas yra asmeninė pastanga įgyti būtinus ir reikalingus sugebėjimus savo uždavinių ir veiklos įvykdymui geriausiu būdu, protingai, su intuicija. Tai priešingas dalykas rekomendacijoms ir papirkimui. Įžvalgumas yra proto pasiruošimas suprasti ir spręsti situacijas išmintingai ir kūrybingai. Tinkamumas ir įžvalgumas taip pat yra žmogiškas atsakas į dievišką malonę.

3. Dvasingumas ir žmogiškumas. Dvasingumas yra kiekvienos krikščioniškos tarnystės ir viso krikščioniško gyvenimo atraminė kolona. Jis maitina mūsų veikimą, jį palaiko ir saugo nuo žmogiško trapumo ir kasdienių pagundų. Žmogiškumas yra tai, kas įkūnija mūsų tikėjimo tiesą. Kas išsižada savo žmogiškumo, išsižada visko. Žmogiškumas mus skiria nuo mašinų ir robotų, kurie nejaučia ir nesusigraudina. Kai sunku verkti ar nusikvatoti, tai ženklas, kad prasidėjo mūsų nuosmukis ir tapimas iš žmonių kažkuo kitkuo.

4. Pavyzdingumas ir ištikimybė. Pirmasis padeda išvengti sielas žeidžiančių ir liudijimo tikėtinumą užminuojančių skandalų. Ištikimybė mūsų šventimams, mūsų pašaukimams primena Kristaus žodžius: kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose (žr. Lk 16,10).

5. Racionalumas ir paslaugumas. Racionalumo reikia norint išvengti emocinių, o paslaugumo – biurokratinių ir planavimo perlenkimų. Tai būtinos savybės asmenybės pusiausvyrai. Kiekvienas perlenkimas rodo vienokios ar kitokios pusiausvyros trūkumą.

6. Nekaltumas ir ryžtingumas. Nekaltumu popiežius pavadino tam tikrą atsargumą sprendžiant, susivaldymą nuo skubotų ir impulsyvių poelgių. Tai sugebėjimas iškelti tai, kas geriausia savyje ir kituose. O ryžtingumas yra veikimas su tvirta valia, aiškia vizija ir paklusnumu Dievui, vadovaujantis aukščiausiuoju sielų išganymo įstatymu.

7. Meilė ir tiesa. Tai dvi neišnykstančios krikščioniškos egzistencijos dorybės: liudyti tiesą meilėje ir gyventi meile tiesoje prisiminus, kad meilė be tiesos tampa destruktyvaus „netikro gerumo“ ideologija, o tiesa be meilės - aklu teisimu.

8. Nuoširdumas ir brandumas. Nuoširdus asmuo niekuomet nepiktnaudžiauja jo vadovavimui pavestų asmenų ir uždavinių atžvilgiu, kaip „blogasis tarnas“ Evangelijoje. Nuoširdumu paremtos visos kitos vertybinės savybės. Brandumas yra mūsų pastangos suderinti fizinius, psichinius ir dvasinius talentus. Jis yra tikslas ir niekuomet nesibaigiančio vystymosi proceso išvada; be to jis nepriklauso nuo mūsų metų amžiaus.

9. Pagarbumas ir nuolankumas. Pagarbumas yra kilnių ir jautrių sielų savybė, asmenų, kurie stengiasi visą laiką liudyti tikrą pagarbą kitiems, savo vaidmeniui, vyresniesiems, pavaldiniams, uždaviniams, dokumentams, tarnybinei paslapčiai, konfidencialumui. Nuolankumas yra šventųjų ir Dievui pasišventusiųjų dorybė: kuo jie darosi svarbesni, tuo labiau juose auga supratimas, kad yra niekis ir kad nieko negali be Dievo malonės.

10. Pareigingumas ir atidumas. Būtų neverta atverti Šventąsias duris visose pasaulio bazilikose, jei mūsų širdies durys liktų užsklęstos meilei, mūsų rankos neištiestos aukojimui, mūsų namai uždaryti svetingumui, o mūsų parapijos – globojimui. Vincentas Paulietis mokė melsti taip, kad Viešpats padėtų tuojau pat pastebėti esančius šalia, turinčius rūpesčių, ar nesiorientuojančius situacijoje, kurie kenčia, bet neparodo, yra ne savo valia atskirti nuo kitų.

11. Bebaimiškumas ir pasiruošimas. Bebaimiškumas: neleisti baimei užvaldyti, atsilaikyti kaip Danielius prieš liūtų duobę ar Dovydas priešais Galiotą: veikti drąsiai, ryžtingai, žengti pirmąjį žingsnį kaip Abraomas ar Marija. Pasiruošimas reiškia mokėjimą veikti laisvai ir mikliai, neprisirišti prie laikinų materialinių daiktų; nuolat žengti keliu neapsisunkinus bereikalingais daiktais, neužsidarius savuose projektuose, neleidžiant, kad ambicijos imtų viršų. 

12. Patikimumas ir nuosaikumas. Patikimas tas, kuris moka laikytis įsipareigojimų, visą laiką, kai kiti mato, bet ir tada, kai niekas nemato. Jis skleidžia ramybę, nes niekad neišduoda į jį sudėto pasitikėjimo. Nuosaikumas, paskutinioji iš čia įvardijamų dorybė, bet tikrai ne dėl menkesnės svarbos, yra gebėjimas atsisakyti nereikalingo, atsispirti dominuojančiai vartotojiškumo logikai: Nuosaikumas yra atsargumas, paprastumas, esmiškumas, pusiausvyra ir santūrumas. Nuosaikumas tai žvelgimas į pasaulį Dievo akimis, su vargšų žvilgsniu ir iš jų perspektyvos. Tai gyvenimo stilius. Nuosaikus žmogus yra nuoseklus visame kame, nes moka kai ko atsisakyti, kai ką susigražinti, perdirbti, pataisyti ir gyventi nuosaikiai. (Vatikano radijas)