Bagdado patriarchas Sako: religijos laisvę garantuoja valstybės ir religijos atskirumas

Romoje, Popiežiškajame Urbono universitete, buvo surengta didelė tarptautinė konferencija „Po Cezario kardu“, kurioje apžvelgtos įvairiausios krikščionių persekiojimo situacijos pasaulyje. Konferencija baigėsi gruodžio 12-ąją.

Dar kartą apie Artimųjų Rytų krikščionių situaciją kalbėjo Bagdado chaldėjų apeigų katalikų patriarchas Louis Sako, kuris apžvelgė iš tiesų slogią situaciją: sugyvenimo kultūrą pakeitė keršto kultūra, visuotinis smurtas ir korupcija. Tai atsitiko dėl įvairių klaidų, dėl įvairių motyvų, vienas iš kurių yra ir dvasinė tuštuma Vakaruose.

Patriarchas smarkiai abejojo galimybėmis sukurti demokratinį režimą Artimuosiuose Rytuose, kuriems labiau būdinga „valdovo“ kultūra. Ko dabar labiausiai reiktų, tai išmintingo ir teisingo diktatoriaus.

Kalbėdamas apie politinio ir ekstremistinio islamo projektą, kuriuo yra „Islamo valstybė“, kardinolas Sako pasakė, kad tai vėžys paties islamo kūne, bet taip pat pavojus visiems, tad visi turi reaguoti: ir kariškai, ir ideologiškai, ir finansiškai.

Ekstremistų valstybės projektas yra pražūtingas krikščionims, nes iš principo neigia vietą politiniame ir socialiniame gyvenime, teises tiems, kurie nėra musulmonai. Pagal jo asmenišką įsitikinimą, pabrėžė patriarchas Sako, tik valstybės ir religijos atskirumas gali garantuoti geresnę ateitį. Tai nereiškia nereligingos visuomenės, bet tai, kad visiems suteikiamos vienodos pilietybės teisės, niekas nėra antraeilis. Nepakanka „apsaugotų mažumų“ statuso.

*

Didelėse Irako teritorijose, kurias užvaldė islamo ekstremistai, kalbėti apie tikrą religijos laisvę ir mažumų teises neįmanoma. Deja, laisvė patiria didžiulį spaudimą ir ten, kur dar galioja Irako parlamento leidžiami įstatymai.

Pastaraisiais mėnesiais Irako chaldėjų patriarchas keletą kartų primygtinai turėjo kreiptis, kaip ir kiti religinių mažumų lyderiai, į Irako parlamentą ir vyriausybę, kad būtų pakoreguotos kuriamos Nacionalinės Chartijos nuostatos. Viena iš jų tvirtino, kad jei vienas iš tėvų priima islamą, tai vaikai iki 18 metų automatiškai tampa musulmonais, nepaisant nei jų pačių nuomonės, net jei jiems jau beveik aštuoniolika metų, nepaisant antrojo sutuoktinio nuomonės ir nepaisant anksčiau duoto pažado ugdyti vaikus krikščioniškai, jei kalbama apie krikščionių šeimą. Ta pati logika galioja ir moteriai, kuri turi vaikų ir kuri išteka už musulmono. Kaip žinia, beveik visose musulmonų daugumos visuomenėse kartą tapus musulmonu yra labai sunku atsisakyti islamo, nes už tai gresia stipri diskriminacija, sankcijos ir kartais mirties bausmė. Tokia norma dar labiau apsunkintų ir taip jau labai išretėjusią, dėl smurto ir emigracijos, Irako krikščionių bendruomenę.

Pasak chaldėjų patriarcho, tokia norma yra itin diskriminuojanti ir neteisinga. Savo laiške parlamentarams jis pamini ir kitą aplinkybę – aptariamos problemos atveju teko susidurti su parlamentaru, kuris buvo „labai nepagarbus“. Patriarchas Sako išvardijo eilę argumentų – iš Irako istorijos, konstitucijos, iš paties Korano ir islamiškosios teisės, iš tarptautinės teisės srities – kurių šviesoje toks priverstinis jaunimo islamizavimas turi būti vertinamas kritiškai. Jis pridūrė, kad parlamentas turi spręsti piliečių problemas, o ne nurodinėti, kokie įsitikinimai yra privalomi: šie priklauso sąžinės sričiai, Dievo akivaizdoje esantis asmuo turi būti laisvas.

Kiek vėliau, lapkričio viduryje, patriarchas Sako vadovavo taikiai protesto manifestacijai prieš minėtąja normą, kartu su kai kuriais draugais musulmonais. Po kelių dienų Irako parlamentas vėl balsavo ir pakoregavo neteisingą normą, dėl ko patriarchas išreiškė palengvėjimą. Tačiau istorija nesibaigė, nes grupė parlamentarų paprašė šiitų religinių autoritetų išsakyti savo nuomonę, tad rizikuojama vėl grįžti į pradinį tašką. (Vatikano radijas)