Kodėl Gailestingumo Jubiliejus?

Bendrosios trečiadienio audiencijos katechezę popiežius Pranciškus skyrė atsakymui į klausimą: kodėl paskelbti ir švęsti Gailestingumo Jubiliejų, Šventuosius Gailestingumo Metus?

Bažnyčiai reikia šio išskirtinio, ypatingo laiko. Nesakau vien: Bažnyčiai gera išgyventi šį išskirtinį laiką. Ne, ne, sakau: Bažnyčiai reikia šio ypatingo laiko, - kalbėjo Pranciškus.

Mūsų gilių pokyčių epochoje Bažnyčia yra pašaukta duoti savo įnašą, padarydama regimais Dievo buvimo ir artumo ženklus. Ir Jubiliejus yra mums visiems palankus laikas, nes kontempliuodami Dievišką Gailestingumą, kuris viršija kiekvieną žmogišką ribą ir spindi nuodėmės tamsybėje, galime būti ryžtingesniais ir geresniais liudytojais.

Pažvelgti į Dievą, gailestingą Tėvą, ir brolius, kuriems reikia gailestingumo, reiškia sutelkti dėmesį į esminį Evangelijos turinį: į Jėzų Kristų, kūnų tapusį gailestingumą, padariusį mūsų akims regimą didįjį trejybinį Dievo Meilės slėpinį. Švęsti Gailestingumo Jubiliejų yra tas pats, kaip iš naujo mūsų asmeninio ir bendruomenės gyvenimo centre iškelti Jėzų Kristų, gailestingąjį Dievą.

Šventieji metai tam, kad gyventume gailestingumu. Taip, broliai ir seserys, šie Šventieji Metai mums pasiūlė pajausti savo gyvenime švelnų ir jautrų Dievo atleidimo prisilietimą, jo buvimą šalia ir jo artumą ypač tais momentais, kai labiausiai reikia.

Šis Jubiliejus yra privilegijuotas laikas, kad Bažnyčia išmoktų rinktis tik tai, kas „patinka Dievui“. O kas labiausiai Dievui patinka? Atleisti savo vaikams, pasigailėti jų, kad savo ruožtu ir jie atleistų broliams, sušvisdami tarsi Dievo gailestingumo žibintai pasaulyje.

Štai tai labiausiai patinka Dievui, - sakė popiežius Pranciškus, primindamas Bažnyčios Mokytojo šv. Ambraziejaus klausimą viename veikale apie Adomą, pirmąjį žmogų. Sukūręs pasaulį ir likusią kūriniją, Dievas sako, kad tai „gera“. Sukūręs žmogų, sako, kad tai „labai gera“. Kodėl „labai gera“, kodėl Dievas taip džiaugiasi žmogumi, vyru ir moterimi? Nes galiausiai turi kam atleisti, būti gailestingu Dievu.

Jubiliejus, - tęsė Pranciškus, - bus „palankusis laikas“, jei Bažnyčia išmoks tai, kas „patinka Dievui“ nepasiduodama pagundai manyti, kad kažkas kita yra svarbiau ir pirmiau. Nieko nėra svarbiau už tai, kas Dievui patinka, už gailestingumą, už jo meilę ir švelnumą.

Būtinas institucijų ir struktūrų atnaujinimo darbas taip pat turi tapti priemone patirti gyvą ir gaivinančią Dievo gailestingumo patirtį, kuri vienintelė užtikrina, kad Bažnyčia bus tas ant kalno šviečiantis miestas, apie kurį kalbama Evangelijoje (žr. Mt, 5). Švyti tik gailestinga Bažnyčia. Ir jei tai pamirštume, nors ir trumpam, mūsų pastangos taptų tuščios, nes taptume savųjų institucijų ir struktūrų vergais, kad ir kokios jos modernios būtų. Išliktume jų vergais.

Pajausti džiaugsmą, kad buvome atrasti Kristaus, kuris kaip tas Ganytojas išėjo mūsų ieškoti, nes buvome pasimetę – toks yra Bažnyčios tikslas per šiuos Šventuosius Metus. Taip sustiprinsime savyje užtikrintumą, kad gailestingumas iš tiesų gali prisidėti kuriant žmogiškesnį pasaulį. Ypač mūsų laikais, kai atleidimas yra retas reiškinys žmonių gyvenimo srityse, kvietimas atleisti yra dar reikalingesnis: visuomenėje, darbo institucijose, šeimoje.

Žinoma, kas nors galėtų pasakyti: „tėve, ar Bažnyčia per šiuos Metus neturėtų padaryti kažko daugiau? Yra teisinga kontempliuoti Dievo Gailestingumą, bet ar nėra skubesnių dalykų“?

Tiesa, anot Pranciškaus, kad darbo yra daug ir jis pats pirmas stengiasi tai priminti. Tačiau nereikia pamiršti, kad gailestingumo pamiršimo šaknis visada yra meilė tik sau, kuri pasaulyje virsta išskirtinai savųjų interesų, malonumų ir garbės ieškojimu, kartu su turto kaupimo troškimu, o krikščionio gyvenime tampa veidmainyste ir supasaulėjimu. Tai prieštarauja gailestingumui. Egoizmo, savimeilės tendencijos, kurios gailestingumą paverčia svetimkūniu, yra tokios skaitlingos, kad dažnai nebepajėgiame jų atpažinti kaip ribų ir nuodėmių. Todėl reikia prisipažinti nusidėjėliais, kad sutvirtintume tikrumą dėl dieviško gailestingumo.

„Viešpatie, aš esu nusidėjėlis, Viešpatie, aš esu nusidėjėlė: ateik su savuoju gailestingumu“ – tai yra labai graži malda, - kalbėjo Šventasis Tėvas. – Ir lengva. Ją lengva pasakyti kiekvieną dieną - „Viešpatie, aš esu nusidėjėlis, Viešpatie, aš esu nusidėjėlė: ateik su savuoju gailestingumu“.

Brangūs broliai ir seserys, linkiu, kad šiais Šventaisiais Metais kiekvienas patirtume Dievo gailestingumą, būdami liudytojais to, kas Jam labiausiai patinka. Ar naivu manyti, kad tai gali pakeisti pasaulį? Taip, žmogiškai kalbant, tai paikybė, bet „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1,25), - baigdamas katechezę sakė Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)