Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13,24-32)

MŪSŲ LAIKMEČIO LOBIS

Pasinaudojant žiniasklaidoje naudojamais terminais, galime sakyti, kad šio sekmadienio Mišių Evangelija kalba apie mus ištikusią krizę, tačiau drauge žadina ateities viltį. Tai ne pasaulio pabaigos pranašystė, bet liudijimas apie dabarties pasaulį ir jo reikšmę.

Pirmoji tiesa, kurią turėjome suvokti, klausydami Jėzaus žodžių, buvo tokia: pasaulis yra trapus. Ateis dienos, kai „saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus“…

Ne vien saulė, mėnulis ar žvaigždės yra labai trapūs. Lygiai taip pat trapios yra mūsų institucijos, visuomenė, ekonomika, šeima, netgi kiekvieno mūsų gyvybė…

Visa tai turėtų sukelti mažų mažiausiai paniką, tačiau turime išgirsti ir dar vieną tiesą.

Kita tiesa mums kalba apie tai, kad kiekvieną dieną pasaulis miršta, tačiau kiekvieną dieną jis ir gimsta iš naujo. Gali dingti daug jau mums įprastų atskaitos taškų ir seni dalykai gali virsti griuvėsiais. Keičiasi papročiai, kalbos, elgesio normos, tačiau visuomet galime jausti ir gimstančio naujo pasaulio pavasarinį  aromatą. Viešpats Jėzus, kalbėdamas mokiniams apie  būsimąją viltį, pasinaudoja figmedžio lapo įvaizdžiu: „Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą“.

Kaip tik todėl, išgyvendami dramatišką istorijos trapumą, galime nujausti ateities viltį. Dievo globoje tai visuomet yra tarsi gimdymo skausmas, atnešantis naują gyvybę, tarsi perėjimas iš žiemos į pavasarį, tarsi išėjimas iš tamsos į šviesą. Tai ir troškimas, kad pavasaris sunaikintų tai, kas supuvę ir turi būti sunaikinta.

Mes visi gerai žinome, kad gamtoje viskas miršta, kad vėliau atgimtų. Mūsų gyvenimas irgi atsinaujina, ir kiekvienas žinome, ką reiškia po geros išpažinties su dviguba jėga grįžti prie gerų sumanymų. Tam Viešpats irgi duoda du atskaitos taškus.

Pirmas dalykas, ką Jėzus primena mokiniams, yra Jo žodžiai: „Pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio“. Mes neturime ir negalime bijoti Dievo artumo, nes žinome, kad esame Jam brangūs, kad mums visuomet yra vietos Jo širdyje. Juk laivas nebijo, jog gali sulūžti vien todėl, kad jo bures išpučia ir per bangas neša vėjas.

Kitas mūsų jėgos šaltinis yra mūsų silpnybė. Kadangi žmogus yra silpnas, jis ieško sau atramos, siekia tarpusavio ryšių ir meilės. Esu toks silpnas, kad man visąlaik reikalingi kiti žmonės. Ir pasaulis išlieka todėl, kad viena silpnybė paremia kitą. Dievas visuomet yra mūsų tarpusavio ryšyje, ateina pas mus per tuos žmones, kuriuos mylime. Ne kas kitas, o mūsų artimieji, yra mums tariami Dievo žodžiai, kasdieninė žinia apie Jį, Jo palytėjimas, Jo malonės sakramentas.

Pirmajame Mišių liturgijos skaitinyje girdime Danieliaus pranašystę, kurioje ši vizija nusakoma dar plačiau: „Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, ir daugelį išmokiusieji teisybės – tarsi žvaigždės“.

Tiek daug žmonių… Reikia tik neišbarstyti to mūsų laikais spindinčio gėrio, neišmesti lobio, kuris, tarsi pavasariniai lapeliai, skleidžiasi kiekvieno mūsų namuose…

(Mons. Adolfas Grušas)