Nuolatinis diakonatas: nauja patirtis kandidatams, žmonoms ir vaikams

Lapkričio 22 dieną Kauno arkikatedroje nuolatiniam diakonatui besiruošiantys kandidatai bus paskirti akolitais. Jie jau yra gavę lektoriaus skyrimus. Šie skyrimai palaipsniui ir vis giliau įtraukia kandidatą į bažnytines tarnystes. Arėjant šiai progai kviečiame iš arčiau susipažinti su nuolatinio diakonato pašaukimu ir su dviem kandidatais, Nerijumi Čapu ir Benu Ulevičiumi. Pokalbis mūsų redakcijoje įvyko spalio pabaigoje, jiems atvykus į tarptautinę ir jubiliejinę konferenciją apie nuolatinio diakonato tarnystės atgaivinimą prieš 50 metų ir sklaidą katalikų Bažnyčioje (daugiau informacijos atrasite diakonai.lt portale).

Ar galite mūsų klausytojui patikslinti kuo skiriasi tas, kuris ruošiasi nuolatinio diakonato tarnystei nuo to, kuris diakonato šventimus gaus pakeliui į kunigystę?

N. Čapas: Nuolatinis diakonatas žinomas Bažnyčioje kaip atskiras laipsnis, tik žinome, jog lotynų apeigų katalikų Bažnyčioje diakonatas buvo nunykęs, kaip nuolatinis laipsnis, rytų Bažnyčios jį išlaikė kaip atskirą laipsnį, tai nebuvo pereinamas etapas. Nuolatinis diakonas, drįsčiau pasakyti, jokiu būdu nėra ir negali būti savotiškas kunigo pakaitalas, nes diakonatas ir diakonas turi visai kitus tikslus Bažnyčioje, nei kad tas besiruošiantis kunigystei. Diakonas dažnai klaidingai suvokiamas, kad esą tai bus pakaitalėlis, kuris pakeis kunigas, ko diakonas išties niekada nepadarys. Vaisingai diakonas gali pasitarnauti Bažnyčioje ne tik altoriaus tarnyboje, kuri, aišku, mažąją diakono tarnybos dalį sudarys, bet didžioji diakono tarnybos dalis yra kitos sritys – karitatyvinė sritis, sielovada ligoninėse, kalėjimuose, kariuomenėje, policijos sielovada ir t.t.

Lietuvoje diakonatas yra naujas reiškinys, nors pasaulyje diakonų yra dešimtys tūkstančių. Kaip Lietuvoje buvo priimta šita idėja, koks yra požiūris į jus?

N. Čapas: Iš tiesų sunku kažką sakyti, nes esame pirmieji šeši kandidatai, kurie jau ketvirti metai ruošiamės ir einame šiuo keliu, studijuojame; bus įmanoma įvertinti po gero dešimtmečio kokius vaisius Dievas per mus duos. Išties viskas nauja. Žmonės, Dievo tauta, jau žino apie mus. Ir pasaulietinė žiniasklaida, kartais kiek sutirštindama spalvas, nušvietė šią savotišką naujovę Lietuvoje, tačiau tai, kaip ir minėjote, nėra naujiena likusiajame pasaulyje. Tačiau žinia iš tiesų yra, mes ruošiamės paklusdami Dievo valiai, atsiduodami vyskupo valiai, savo ganytojo valiai, ruošiamės kažkuo pasitarnauti Dievo tautai, Bažnyčiai tose srityse, kuriose Bažnyčia mus deleguos ir siųs.

B. Ulevičius: Iš tiesų turbūt bet koks reiškinys vienaip atrodo, kol tai tėra kažkoks paveikslėlis galvoje, koncepcija, idėja ir realiai galima įvertinti to reiškinio svarbą ar nesvarbą, pritaikomumą, praktinę ar kitokią naudą tada, kai atsiranda realūs žmonės, tikri žmonės, kurių asmenyje, kurių veide gali pamatyti kaip atrodo viena ar kita tarnystė Bažnyčioje. Tai šiuo atveju visokių nuomonių galima išgirsti, kai kalbama apie diakonato idėją apsikritai, tačiau tiek kunigai, tiek pasauliečiai, susidūrę su mumis, mus sutikę užduoda labai realius klausimus ir tas paveikslas kitaip atrodo. Štai, šis žmogus, Nerijus ar Benas, kokiu būdu Bažnyčioje jis bus patarnaujantis, kokia tarnystę jis atliks? Neretai tada žmonėms, kunigams, tampa aišku, ką tas žmogus gali daryti, kur Nerijus ar Benas gali būti naudingi, kur ne. Tai tą konceptualią viziją, dažnai pakibusią ant idėjų, kurios gal niekad neįvyks konkrečiu būdu, konkrečioje vietoje, padaro labai žemišką gerąja prasme.   

Jūs esate žmonės, kurie į pasiruošimą nuolatiniam diakonatui atėjo iš labai skirtingų aplinkų. Gal plačiau pristatytumėte savąjį kursą?

B. Ulevičius: Mūsų kurso vienas iš ypatumų, pačių smagiausių, yra tai, kad mes esame visi unikalūs, labai skirtingi, labai įvairių profesijų ir situacijų žmonės. Visi esame gana jauni. Keturiasdešimt, keturiasdešimt keleri metai yra lubos, turime žmonas, mažų vaikučių, kai kurių vaikučiai jau paūgėję. Profesijos mūsų labai skirtingos, yra dantistas, yra karininkas, yra politikas su karine patirtimi bei tretininkas, teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas,  yra ir katechetas, taip pat yra žurnalistas ir filosofas. Pradžioje man asmeniškai tai buvo gal ir tokia gluminanti įvairovė, aš pats tą patį diakonatą staiga supratau visiškai kitaip: nes tai buvo šeši diakonatai, su šešiais skirtingais veidais, su šešiomis skirtingomis situacijomis. Kiekvieno iš mūsų asmenyje yra visiškai skirtingų galimybių spektras.  Tikrai labai įdomu studijuoti, patirti šeimos ugdymą ir formavimą, tad iš štai turbūt tokie, tos pirmosios grupės, nariai.

Žinia yra ta, kad diakonatas negali būti įspraustas į tokius luomo rėmus. Kiekvieno diakonato asmenyje diakonatas turėtų suspindėti truputi kita spalva ir teikti kažką unikalaus Bažnyčiai.

Kaip užsiminta, diakonatui ruošiasi ne vien vyrai, bet ir jų sutuoktinės. Ką būtų galima pasakyti apie šį bendrą pasiruošimą diakonatui?

N. Čapas: Išties įdomus, savalaikis ir teisingas klausimas. Žmonoms per mūsų pirmąjį susirikimą buvo daugiau klausimų, nei atsakymų. Manu, mūsų visų žmonos patyrė tam tikrus išbandymus ir savotišką šaltą dušą, nes pirmas supratimas buvo toks: Dieve, vyras dirba penkias dienas per savaitę, o čia, tapęs diakonu, dar ir savaitgalį nebus su šeima? Tai per tą ugdymo laikotarpį, per bendras paskaitas ir bendrą laiką, kuri leidžiame kartu per studijų savaitgalius, atėjo labai daug atsakymų. Galiu liudyti savo gyvenimu, negaliu kalbėti už kitus, tačiau mano gyvenime labai išaiškėjo tam tikri dalykai: būtent ugdymo metu, kai teko atsisakyti tam tikrų dalykų, kurie buvo papildomi, šalia kitų įsipareigojimų, prisidėjus išties daug laiko atimančiam ugdymui – yra daug skaitymo, daug važiavimo, buvimo savaitgaliais paskaitose – tačiau šeima, žmona ir vaikai, mane daugiau mato, aš daugiau esu su šeima, kuriai ugdymo pradžioje, prieš keturis metus, kilo klausimų: nejaugi mes tėvo neteksime net ir savaitgaliais? Šeimoms tai iš tiesų labai svarbus buvimo kartu laikas: ne vien namie, atsirado naujas bendruomenės supratimas. Drįstu įvardinti, Benas neleis sumeluoti, jog mes tapome tokia savotiška mažąja bendruomene – visi kartu, su savo šeimomis, mūsų vaikai yra visų. Tai toks „sirgimas“ vienas už kitą, nuoširdus, nedirbtinis vienas kito palaikymas sunkiose situacijose, kurių gyvendami pasaulyje negalime išvengti. Tai naują bendruomenę ir nauja patirtis, tiek mūsų žmonoms, mums visiems, galų gale mūsų vaikams.

Ačiū už pokalbį.

(Vatikano radijas)