Popiežius: Žmogus gali man nepatikti, bet mano širdis turi būti jam atvira

Krikščionis nė vienam žmogui neužtrenkia durų, bet priima kiekvieną. Kas mano, kad jis pats yra už kitus geresnis, kuris kitų nepriima, kuris kursto nesantaiką – tam teks atsakyti prieš Dievo teismą, - kalbėjo popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos skaitinius.

Laiške romiečiams apaštalas Paulius ragina nesmerkti ir neniekinti brolio. Evangelijoje matome Jėzų, kuris nepaisydamas fariziejų murmėjimo, yra artimas atstumtiesiems nusidėjėliams.

Romiečiai, kuriems skirtas Paulius įspėjimas neteisti ir neniekinti brolio, taip pat ir rašo aiškintojai ir fariziejai atstumia žmones. „Tai mes esame tobuli, mes laikomės įstatymo. Anie yra muitininkai ir nusidėjėliai“. Jėzus elgiasi priešingai – jis nori visus priimti. Gyvenime galime rinkis du kelius, - sakė Pranciškus, - nepriimti žmonių į mūsų bendruomenę, juos atstumti, arba priimti, parodyti jiems svetingumą, atvirumą. Pirmasis šių kelių, nors ir gali atrodyti nereikšmingas, iš tiesų yra visų karų priežastis. Visos nelaimės, visi karai prasideda nuo kito žmogaus atstūmimo. Tai galioja tarptautinės bendruomenės mastu, tai galioja ir šeimose. Kiek daug nesantaikos tarp žmonių, tarp draugų... Jėzus mums rodo kitą kelią. Kelias, kurio mus moko Jėzus, kitoks – priimti.

Ne taip paprasta eiti šiuo keliu, įveikti visą pasipriešinimą ir priimti kitą žmogų. Dėl to Jėzus mums šiandien siūlo du palyginimus: apie pasiklydusią avį ir apie pamestą monetą. Ir piemuo, ir monetą pametusi moteris, daro viską kad surastų, o kai suranda – džiaugiasi, - kalbėjo popiežius. Jie kupini džiaugsmo, suradę kas buvo pamesta, eina pas kaimynus ir draugus ir dalijasi savo džiaugsmu. Toks yra Dievas. Jis visų ieško, kad nieks nebūtų pasimetęs. Dievas nė vieno nevaro lauk ir nė vieno neatstumia. Jis nesielgia kaip kai kurie žmonės: „šito nereikia, šito nereikia ir šito nereikia“. Jis neužsidaro mažame savo aplinkos ratelyje. Dievas mus visus priėmė į savąjį išganymą, visus. O mes, deja, dėl savo nuodėmių ir silpnumo, dėl mus kamuojančio pavydo, esame linkę atstumti. O tai deja, kaip sakyta, baigiasi karais.

Pagalvokime apie tai, - sakė Pranciškus. Pasistenkime neteisti. „Bet kaip gi, jeigu anas taip elgiasi...“ Dievas viską apie jį žino. Jis gyvena savo gyvenimą, bet aš jo nepašalinu iš savo širdies, iš savo maldos., aš jam šypsausi, su juo sveikinuosi, kai sutinku, pasakau jam gerą žodį. Niekada neatstumkime, neturime teisės to daryti. Šiandien skaityta šv. Paulius laiško ištrauka baigiasi žodžiais: „Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save”. Jei aš atstumiu kitą žmogų, vieną dieną stosiu prieš Dievo teismą ir turėsiu duoti apyskaitą už save.

Prašykime malonės būti atvirais, visada kitus priimančiais žmonėmis, su išmintingu apdairumu, bet visada. Niekam neužtrenkime durų. Visada turėkime atvirą širdį. Žmogus gali man patikti arba nepatikti, bet mano širdis turi būti atvira. Viešpats mums tesutiekia šią malonę. (Vatikano radijas)