Popiežiaus interviu „Paris Match“: žvelgdami toli į priekį

Nepaisant ilgos ir intensyvios kelionės Kuboje ir JAV, tuoj po jos prasidėjusių ne mažiau intensyvių Sinodo apie šeimą darbų, popiežius Pranciškus atrado laiko pasikalbėti su prancūzų savaitraštinio žurnalo „Paris Match“ žurnaliste. Šis pokalbis įvyko spalio 9 dieną Vatikane, šv. Mortos svečių namuose, kur yra ir Pranciškaus apartamentai, o paskelbtas buvo spalio 15 dienos prancūzų žurnalo numeryje. Štai šio interviu santrauka.

Kodėl kanonizuoti šv. Teresės iš Lisieux tėvą ir motiną? Nes Louis ir Zelie Martin yra pora evangelizuotųjų, kurie per visą savo gyvenimą liudijo tikėjimo Jėzumi grožį: tarp namų mūrų ir už jų, atsakė popiežius. Yra žinoma, pasak jo, kad Martin šeima buvo svetinga, atverdavo savo duris ir širdis, nors to meto tam tikra miesčionių etika, vardan „padorumo“, iš viršaus žvelgė į vargšus. Jie abu, kartu su penkiomis dukromis, skyrė jėgas, laiką ir pinigus pagalbai tiems, kuriems reikėjo. Neabejotinai jie yra šventumo ir poros gyvenimo pavyzdys.

Kalbėdamas apie pačią Teresę iš Lisieux, Pranciškus pasakė, kad tai vieną iš šventųjų, kurie labiausiai kalba apie Dievo malonę ir kaip Dievas mumis pasirūpina, kaip paima už rankos ir padeda įveikti gyvenimo kalną, jei tik jam pilnai save patikime, jei leidžiamės būti jo „nešamais“. Mažoji Teresėlė savo gyvenime suprato, kad tai meilė, sutaikančioji Jėzaus meilė judina Bažnyčios (kūno) narius.

To mane moko Teresė iš Lisieux. Man patinka jos žodžiai prieš „smalsavimo dvasią“ ir apkalbas. Jos (...) dažnai paprašau į savo rankas paimti problemą, kuri prieš mane, klausimą, kuris nežinia kaip baigsis, laukiančią kelionę. Ir prašau, jei sutinka globoti ir rūpintis, pasiųsti, kaip ženklą, rožę. Ir daug kartų gaunu kokią vieną, - pridūrė Šventasis Tėvas. 

Dar kartą paklaustas apie savo vardo pasirinkimą, įkvėpto šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo, po to, kai buvo išrinktas apaštalo Petro įpėdiniu, popiežius patikslino, jog tuo metu svarbiausias motyvas buvo Asyžiečio evangelinio neturto pavyzdys, jo liudijimas ir darbas dėl taikos. O po to jau bandė parodyti, ypač enciklikoje „Laudato Si“, gilius ryšius tarp kovos prieš skurdą ir rūpesčio kūrinija, kuris taip pat buvo toks svarbus šv. Pranciškui.

Krikščionis yra realistas, ne „katastrofistas“. Būtent todėl negalime pasislėpti nuo to, kas akivaizdu: dabartinė pasaulinė sistema nėra tvari, - tęsė popiežius, paklaustas ką pasakytų gruodžio pradžioje Paryžiuje vyksiančiai pasaulinei konferencijai apie klimato kaitą. Anot jo, jis viliasi, kad viršūnių susitikime bus priimti ilgalaikiai sprendimai ir dėl vystymosi, ir dėl planetos apsaugos.

O tam žmonija turi atsisakyti pinigo sudievinimo ir centre pastatyti žmogaus asmenį, jo orumą, bendrą gėrį, po mūsų gyvensiančių kartų ateitį. Kitaip mūsų palikuonys gyvens tarp šiukšlių ir nešvarumų krūvų. Turime rūpintis ir saugoti mums duotą dovaną, o ne išnaudoti be jokio apsiribojimo.

Paklaustas apie krizę Artimuosiuose Rytuose ir krikščionių egzodą, Pranciškus sakė, kad tai „humanitarinė tragedija“, kuri mus liečia. Mums, krikščionims, neaplenkiami yra Jėzaus žodžiai, kuriais jis pakvietė jį matyti vargšuose, sunkume atsidūrusiuose keliautojuose. Mums pasakė, kad jiems skiriamas solidarumo veiksmas yra gestas jam pačiam. Bet, kita vertus, negalime sutikti su tuo, kad (krikščionių) mažumos bendruomenės turi palikti savo namus, žemes, darbo vietas, nors yra pilnaverčiai piliečiai, pilnai įsilieję į kultūrinį kontekstą, į savo tautų istoriją. Ir negalime pamiršti priežasčių, kurios tai lėmė, apsimesti, kad jos neegzistuoja. Kodėl žmonės bėga, kokios yra tiekos karų ir konfliktų priežastys? Kas kursto neapykantą ir prievartą, ir kas spekuliuoja karais, kaip kad prekiautojai ginklais. Ir nepamirškime tų galingųjų veidmainystės, kurie kalba apie taiką, o po stalu pardavinėja ginklus.

Išspręsti pabėgėlių dramą galėsime bandyti tik žvelgdami toli į priekį, veikdami dėl taikos, konkrečiai išspręsdami struktūrinio skurdo priežastis, sukurdami kitokius ekonominius modelius. Kapitalizmas ir pelnas nėra velniški, patikslino Pranciškus, jei netampa stabais, jei lieka įrankiais. O jei užvaldo nekontroliuojama pinigų ambicija, žmonių orumui ir bendrajam gėriui atsidūrus antrame, trečiame plane, jei pinigas ir pelnas bet kokia kaina tampa garbinamu stabu, jei godumas yra mūsų ekonominės ir socialinės sistemos pamatas, tai mūsų visuomenės pasmerktos griūčiai.

Popiežiaus ir Šventojo Sosto veikimas nepriklauso nuo simpatijų, kurias vienu ar kitu metu jiems tenka. Bandome, – kalbėjo popiežius, - padėti per dialogą konfliktų sprendimui ir taikos kūrimui. Tarptautinėje scenoje Šventasis Sostas neturi interesų, kuriuos turėtų ginti, tačiau visais kanalais bando padėti susitikimui, dialogui, taikos procesams, pagarbai žmogaus teisėms.

Tai, anot Pranciškaus, jis drąsina daryti ir per savo keliones. Jis nekuria tarptautinės politikos strategijų ir supranta, kad daugybe atveju Bažnyčios balsas lieka vienišu balsu dykumoje, tačiau ištikimybė Evangelijai reikalauja, kad būtume tiltų, o ne mūrų statytojai. Nereikia perlenkti popiežiaus ir Šventojo Sosto vaidmens, kad ir JAV bei Kubos atveju. Tada buvo tik padėta abiejų šalių atsakingųjų valiai dialoguoti.

Popiežius Pranciškus atsakė ir į du klausimus, savaip provokuojančius: ką mano apie panašių į žemę planetų atradimą ir galbūt protingas būtybes jose; ar norėtų kurią dieną nueiti į Romos piceriją?

Pirmu klausimu, anot popiežiaus, verta pasitikėti mokslininkų žodžiais, nors ir žinant, kad Kūrėjas yra nepalyginamai didesnis už visas mūsų žinias. Tačiau jis įsitikinęs, kad visata ir mūsų pasaulis nėra atsitiktinumo ar chaoso vaisius, bet pasekmė Dievo proto ir meilės, kuri mums nori gero, kuri mūsų nepalieka vienų – tai byloja Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Kalbant apie antrą klausimą, taip, neslėpė Pranciškus, jam patiktų pasivaikščioti Romos gatvėmis, jis visada jautėsi gatvės kunigu. Patiktų su bičiuliais suvalgyti gerą picą. Bet tai nelengva, beveik neįmanoma. Iš kitos pusės, žmogiškų kontaktų netrūksta, jis sutinka daugybę žmonių ir tai didelio džiaugsmo pamatas. „Kai apkabinu žmones, kuriuos sutinku, žinau, kad ir Jėzus mane laiko apglėbęs“, pasakė Pranciškus. (Vatikano radijas)