Kardinolai iš penkių pasaulio regionų: ką reiškia būti platesnės bendruomenės dalimi

Iškilmingai minint Vyskupų Sinodo įsteigimo penkiasdešimtmetį, buvo pakviesti pasisakyti kardinolai iš įvairių pasaulio regionų. Štai kelios jų mintys, įspūdžiai.

Kardinolas iš Europos, britas Vincent Nichols, primindamas, kad Vyskupų Sinodas yra Vatikano II Susirinkimo vaisius, pasidalijo tokiu asmeniniu atsiminimu: būdamas dar jaunas vaikinas jis atvyko studijuoti į Romą būtent Susirinkimo metu. Daug Sinodo tėvų buvo apsistoję, kaip ir jis, Anglų kolegijoje. Ir štai kas įvyko: jei Susirinkimo pradžioje kiekvienas vyskupas oriai ir atskirai nusileisdavo iš savo kambario, atskirai nuvykdavo į Susirinkimo salę ir atskirai sugrįždavo, tai antroje Susirinkimo pusėje visi nusileisdavo kartu iš savo kambarių, sugužėdavo į tą patį autobusą ir kalbėdamiesi apie visokiausius reikalus vykdavo į Susirinkimo diskusijas. Jei prieš tai juos vienijo bendra atsakomybė, tai dabar jie tapo broliais, susiję ir jausminiais ryšiais, naujoje Susirinkimo dvasioje. Toks tarpusavio santykis buvo neįsivaizduojamas prieš Susirinkimą.

Vyskupų sinodai, pasak jo, padėjo Europos ganytojams, ilgą laiką pasidalijusios ideologiškai, atsisakyti eurocentrizmo, pamatyti, kad katalikų Bažnyčia, tiek savo iššūkiais, tiek savo grožiu ir kūrybiškumu, yra gerokai daugiau už tai, ką jie galvojo. Tai suteikė naują žvilgsnį, naują gylį, taip pat ir į save pačius. Keletas klausimų ir iššūkių Vyskupų Sinodui: koks yra posinodinių dokumentų poveikis? Koks jo santykis su žiniasklaida? Kaip jis paruošiamas? Kaip Sinodo tėvai atlaiko patį Sinodo ritmą?

Kardinolas iš Gabono Matas Madega Lebouakehan prisiminė, kad jo pirma katalikiškumo – kaip bažnytinės vienovės – patirtis taip pat buvo viena Romos kolegija, kurios gyventojai ar laikini svečiai atvykdavo iš viso pasaulio, po to sustiprinta būtent patirties Vyskupų Sinoduose, kuriuose jis dalyvauja nuo 1994 metų. Intuicija, kuri atvedė iki Vyskupų Sinodo įsteigimo, pasak afrikiečio ganytojo, išlaiko visą savo vertę. Tarp kitų dalykų ir jis paminėjo vieną kuriozą iš Vyskupų Sinodo diskusijų: per vieną diskusiją vienas vyskupas pasakė, kad reikėtų paankstinti vyskupų išleidimo į pensiją amžių, o kitas paprašė priešingo dalyko, prailginti. O kardinolas Jan Peter Schotte atsakė: jei abu prašo priešingų dalykų, reikia palikti taip, kaip yra. Pavargę pailsės, o turintys jėgų – tęs darbą.

Kardinolas iš Čilės, lotynų amerikietis Ricardo Ezzati Andrello priminė keletą reikšmingų faktų: 1899 metais, vykstant nepriklausomybės karams Amerikos kontinente, Romoje buvo sušauktas „Lotynų amerikiečių susirinkimas“, o 1955 metais, remiantis darbu bendrystėje patirtimi, buvo įsteigta „Lotynų Amerikiečių vyskupų konferencija“: dešimt metų anksčiau už Vatikano II Susirinkimo pabaigą. Šioje perspektyvoje Lotynų Amerikos bažnytinės bendrystės patirtis buvo stimulas, padėjęs įsteigti vyskupų bendrystę ir kolegialumą apimančias institucijas visame pasaulyje. Lotynų Amerikos vyskupų susirinkimai nebuvo formalumai, priešingai: per pastaruosius dešimtmečius juose išvystytos labai svarbios Bažnyčios kontinente gyvenimui, daug vaisių davusios ir duodančios įžvalgos.

Kardinolas iš Artimųjų Rytų, irakietis Louis Raphael Sako, pasakė, kad Vyskupų Sinodo įsteigimas ir jo darbo metodo sukūrimas buvo „geniali“, „nauja“, „evangelinė“ iniciatyva. Dirbti kartu įgyvendinant projektą su visais dvasiniais ir bažnytiniais elementais nėra lengva, tačiau patikimas Šventosios Dvasios vedimas visada suteikė vaisių.

Pažymėjęs, kad Sinodų vaidmuo, be vienybės, bendrystės ir visuotinumo įkūnijimo yra svarbių tikintiesiems temų „atnaujinimas“, kardinolas Sako sakė: - kaip  (krikščionys) rytiečiai, galbūt daug nepasinaudojome šiais Sinodais: mūsų skaičius nedidelis, o aplinka, pilna problemų, konfliktų, nesaugumo, musulmonų visuomenė, kuri suvokia religiją šventa ir nekintančia, nepadeda pokyčiams. Mūsų tėvai buvo drąsesni už mus. Vis tik pasinaudojome bent dviem Sinodais – Libanui ir Artimiesiems Rytams, Sinodui Azijai. Esame mažos Bažnyčios, mums trūksta personalo, metodo... Mums reikia pagalbos, o ne izoliavimo ar ignoravimo. Be atsinaujinimo nėra entuziazmo. Evangelijos žinia yra visiems laikams ir visiems asmenims bei kultūroms. Tad atsinaujinimas yra ir poreikis, ir įpareigojimas.

Kardinolas iš Okeanijos regiono Soane Patita Paini Mafi, keturis Okeanijos episkopatus vienijančios konferencijos pirmininkas, kalbėjo, kad Vyskupų Sinodo susitikimai įvairiopai padėjo jo regiono ganytojams: jie daug ko išmoko iš savo brolių vyskupų iš kitų kraštų, naujų idėjų ir patirčių, sielovadinių įžvalgų ir prieigų, taip pat sužinojo apie kitų kraštų iššūkius, sunkumus, patys iš anksto galėjo jiems pasiruošti. Gera būti platesnės bendruomenės dalimi. (Vatikano radijas)