Dvidešimt aštuntasis eilinis sekmadienis

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10,17-30)

DIDŽIAUSIAS TURTAS

Klausimas, kurį uždavė Jėzui turtingas jaunuolis, iš tikrųjų yra nepaprastai svarbus: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzaus atsakymas skamba iškilmingai, nors, tiesą sakant, kažkiek nuvilia klausėją, nes atkartoja jau jam žinomus reikalavimus. Viešpats išvardija penkis įsakymus, susijusius su artimu, pridėdamas dar vieną: „Neapgaudinėk“.

Turtuoliui to nepakanka. Jis aiškiai paliudija, kad tų įsakymų laikosi visą gyvenimą. Atrodytų, siela turėtų būti rami, tačiau jis jaučia, kad kažko trūksta. Jis teiraujasi Jėzaus, ką dar gero turėtų nuveikti, kad visiems laikams atrastų sielos ramybę. Juk iš tiesų žmogui nepakanka vien tik savo susikurtos ramybės. Kažkuriuo momentu į širdį įsėlina Dievo atsiųstas nerimas, kuris veda į ieškojimų kelią, pažadina troškimą siekti antgamtinės paguodos.

Kaip rašo evangelistas Morkus, Jėzus meiliai pažvelgė į jaunuolį. Anksčiau jiedu nebuvo matęsi, tačiau dabar Išganytojas jame atpažįsta tą ieškotoją, kuriam reikia suvokti amžinąsias tiesas, žmogų, trokštantį Dievo artumo. Viešpats myli tą garbingą žmogų ir ištaria jo pageidautus žodžius: parduok viską, išdalink vargšams, sek mane…

Šie trys nurodymai išgąsdina ir nuliūdina jaunuolį. Evangelistas, kalbėdamas apie tą momentą, panaudoja žodį „apniuko“, atrodytų, tarsi kalbėtų apie staiga apsiniaukusį dangų. Matome nusiminusį, susirūpinusį žmogų. Pradžioje jis pribėgo prie Jėzaus, o dabar pasitraukia ramiu žingsniu. Pradžioje jis tiesiog tryško klausimais, o dabar tyli. Maištininkas pasidavė, ieškotojas išsigando: tikslas labai toli, o jį pasiekti reikia neeilinės drąsos…

Turtuolis nesuprato, kad laimė priklauso ne nuo turimų gėrybių, o nuo sugebėjimo duoti, kad širdį džiugina ne pinigai, o žmonės, su kuriais dalijamės savo gerumu, ir saugumą užtikrina ne turtas, bet buvimas su Geruoju Ganytoju. Tikriausiai visą gyvenimą jis ir liko toks: garbingas, liūdnas, susikaupęs ir tylus. Tokie yra ir daugelis krikščionių: garbingi ir nelaimingi. Jie kasdien laikosi visų įsakymų, kaip ir Evangelijoje minimas jaunuolis, bet tuo nesidžiaugia, nes taip elgiasi dėl to, kad kažką gautų iš Dievo, o ne tam, kad džiaugtųsi, jog yra su Juo. Jie tarsi uždaryti pasaulio kalėjime, kur beveik viskas draudžiama, o visa kita privaloma. Jų vaizduotėje viskas yra paremta atlyginimu arba bausme. Jie nepastebi, kad visame tame trūksta širdies, be kurios moralė tampa išskaičiavimu, kuriame nėra meilės.

Viešpats Jėzus turtingam jaunuoliui siūlė bendrystę, šimtą brolių, tačiau jis pasirinko vienatvę. Jam buvo siūlomi begaliniai žmonių lobiai, o jis pasirinko savo lobį, kurį sudarė daiktai. Jėzus siūlė save, kaip nuostabų, gražų ir palaimos kupiną šaltinį, kurio verta siekti, tačiau žmogui pasirodė brangesni jo sukaupti lobiai.

Negi viskas baigta? Tikriausiai ne, nes pabaigoje suskamba viltį žadinantys Jėzaus žodžiai: „Dievui viskas įmanoma“. Dievas nori šimtą kartų padauginti mūsų menkas galimybes, mūsų tuštumą pripildyti jausmo ir šviesos, kad pajustume, jog būti su Juo – tai geriausias mūsų gyvenimo pasirinkimas…

(Mons. Adolfas Grušas)