Netikėta žinia popiežiaus kelionės kontekste: susitarimas tarp Kolumbijos vyriausybės ir sukilėlių

Dieną po to, kai popiežius paliko Kubą, rugsėjo 23-ąją, pasaulio žiniasklaidą pasiekė dar vieną daugeliui netikėta žinia – Havanoje susitiko Kolumbijos prezidentas Manuelis Santo ir sukilėlių grupuotės, Kolumbijos revoliucinių ginkluotų pajėgų (FARC) vadas  Londoño Echeverri, dalyvaujant Kubos prezidentui Rauliui Castro. Jie pasirašė ir paskelbė dešimties punktų deklaraciją, kurioje nurodo 2016 kovo 23-iąją pasirašysiantys galutinį taikos susitarimą bei politines ir teisines sąlygas.

Nors tai toli gražu ne pirmas bandymas sudaryti taikos susitarimą, bet vėl stipri viltis, kad šį kartą jį pavyks pasiekti, užbaigiant dar vieną pusę amžiaus trunkantį, apie du šimtus tūkstančių gyvybių kainavusį, smurto ir nusikaltimų kupiną konfliktą lotynų Amerikoje. Kaip ir Kubos bei JAV konflikto atveju, taip ir karo tarp Kolumbijos vyriausybės ir sukilėlių, 20 amžiaus viduryje įkvėptų marksizmo ideologijos, kontroliuojančių nuošalias, bet nemažas šalies teritorijas, atveju, pasekmės lietė ir destabilizavo ne vien tiesiogiai jame dalyvaujančias puses, bet visą regioną, visą Amerikos kontinentą. 

Gerai žinoma, kad Kubos ir JAV taikymosi procesui stiprų impulsą davė asmeniškas popiežiaus kreipimasis į šių dviejų valstybių vadovus, tai pasakė jie abu, pranešdami apie santykių atnaujinimą. Šių įvykių šviesoje ir kolumbiečiai kreipėsi į Šventąjį Sostą, prašydami paramos ir tarpininkavimo. Katalikų Bažnyčia Kolumbijoje jau nuo seno ieško būdų sutaikyti kovojančias puses. Birželio 15 dieną Pranciškus Vatikane buvo priėmęs Kolumbijos prezidentą, susitarimas dėl taikos buvo viena iš pagrindinių temų. Tuosyk popiežius pridūrė, kad jis pasiruošęs įsitraukti asmeniškai, jei tai padėtų, taip pat užsiminė apie atvykimą į Kolumbiją. Rugpjūčio viduryje FARC, per Kolumbijos episkopatą, pasiūlė į taikos procesą įtraukti Šventojo Sosto atstovą.

Rugsėjo 20 dieną, sekmadienio vidudienį, popiežius Pranciškus po Mišių Havanoje paskelbė kreipimąsi: „šiuo metu jaučiu pareiga nukreipti mintis į mylimą Kolumbijos žemę, suprasdamas dabartinio kritinio momento svarbą, kai jos vaikai, su nauja viltimi ir pastangomis, bando sukurti taikią visuomenę. Tegu tūkstančių nekaltųjų pralietas kraujas, kartu su Kristaus ant Kryžiaus, remia visas pastangas, taip pat ir šioje gražioje saloje, dėl galutinio susitaikymo. Taip ilga skausmo ir prievartos naktis, visų kolumbiečių valia, galės tapti sutarimo, taikos, broliškumo, meilės diena be pabaigos, gerbiant institucijas, nacionalinę ir tarptautinę teisę, kad taika būtų ilgalaikė. Prašau, negalime leisti dar vieno žlugimo šiame susitaikymo ir taikos kelyje “.

Atsakydama į tai Havanoje buvusi FARC delegacija perdavė Pranciškui „vargšų draugui, taikos misionieriui “ sveikinimus, pridurdami, kad jo žodžiai ir veikimas yra didžiulė „parama ir motyvacija“ siekiant taikos. (Vatikano radijas)