Junipero Serra kanonizacija: Evangelijos džiaugsmas išgyvenamas tik jį dovanojant

Rugsėjo 23 dieną popiežius Pranciškus vadovavo kanonizacijos Mišioms prie Vašingtono nacionalinės šventovės – Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilikos, kurių metu ispanų pranciškonas Junipero Serra buvo paskelbtas šventuoju. Beje, šioje bazilikoje įkurta ir lietuvių koplyčia.

Homilijoje kalbėdamas apie šventuoju paskelbtą Amerikos apaštalą, popiežius akcentavo skelbimo džiaugsmą. Šv. Paulius mus kviečia visuomet džiaugtis Viešpatyje, tačiau kasdien išgyvename įtampas, yra nemažai situacijų, kurios tarsi verčia suabejoti šiuo kvietimu. Palaipsniui mes liūdnai pasiduodame, tai tampa įpročiu, kurio pasekmės mirtinos: tai anestezuoja mūsų širdį. Tad ką daryti, kad mūsų širdis netaptų nejautri? Kaip pagilinti Evangelijos džiaugsmą įvairiose mūsų gyvenimo situacijose? Jėzus sakė apaštalams ir šiandien tą patį sako mums: eikite! skelbkite! Evangelijos džiaugsmas išgyvenamas, pažįstamas tik dovanojant jį, dovanojant save.

Pasaulio dvasia mus ragina būti kaip visi, gyventi patogiai. Šios dvasios akivaizdoje reikia naujai pajusti, kad mums reikia vieni kitų, kad esame atsakingi vieni prieš kitus ir pasaulį. Jėzus mokinius siunčia pas visas tautas, visus žmones. Jėzus nepateikė išrinktųjų sąrašo, kurie yra verti ir kurie yra neverti išgirsti Jo žinią, pajusti Jo buvimą. Priešingai, jis visada priėmė gyvenimą tokį, koks jis buvo – turintį skausmo, alkio, ligos, nuodėmės, žaizdų, troškulio, nuovargio, abejonių ir gailestingumo veidą. Popiežius atkreipė dėmesį, kad visiems Jėzus sakė: eikite ir skelbkite, gyvenimui tokiam, koks jis yra, o ne kaip mes norėtume, kad jis būtų. Popiežius akcentavo, kad Jėzus siunčia mus į kryžkeles, ragina eiti be baimės, nusistatymų, nesijausti viršesniais, nebūti skrupulingais tiems, kurie prarado džiaugsmą gyventi, eiti ir skelbti apie gailestingojo Tėvo glėbį. 

Pasak popiežiaus, tobulai suplanuotas projektas ar gerai parengtas vadovas nepagimdo misijos, ji kyla iš gyvenimo, kai žmogus jaučiasi ieškomas ir pagydytas, tas, kurį atrado ir kuriam atleido. Misija gimsta patyrus gailestingą Dievo patepimą. Bažnyčia, Šventoji Dievo tauta, eina šiuo dulkėtu istorijos keliu, kurį dažnai užtverdavo konfliktai, neteisingumas, smurtas, kad atrastų savo vaikus ir brolius. Ji nebijo suklysti, ji bijo uždarumo, prisirišimo prie saugių situacijų.

Popiežius paminėjo, kad daugelis išdrįso atsiliepti į šį kvietimą, pasirinkdami drąsią misionierystę,  kuri neliko užsidariusi struktūrose, suteikiančiose klaidingą apsaugą. Esame skolingi tradicijai, liudytojų grandinei, kurių dėka Geroji Naujiena ir toliau yra iš kartos į kartą perduodama. Vienas tų misionierių, kuris mokėjo liudyti Evangelijos džiaugsmą:  tėvas Junipero Serra. Jis įkūnijo Bažnyčią, kuri eina pirmyn, Bažnyčią, kuri moka išeiti į gatves, kad dalintųsi sutaikančiu Dievo švelnumu. Jis paliko savo žemę, papročius, išdrįso leistis į kelią, vykti pas kitus, išmokdamas gerbti jų papročius  ir jų tradicijas. Jis išmoko įžiebti ir  palydėti Dievo gyvenimą sutiktųjų veiduose, tapdamas jų broliu. Kunigas Junipero Serra gynė vietinių bendruomenių orumą, saugodamas juos nuo piktavalių, išnaudotojų. Jo gyvenimo moto buvo „visuomet judėti į priekį“. Taip jis išgyveno Evangelijos džiaugsmą, kad širdis neprarastų jautrumo. Ir visuomet buvo priekyje, nes Viešpats laukia, nes brolis laukia; visada buvo priekyje dėl to, ką dar jam buvo skirta išgyventi. 

Šv. Junipero Serra  gimė 1713 metais Ispanijoje, paprastoje fermerių šeimoje. Nuo pat vaikystės buvo arti pranciškonų – jo abu tėvai buvo pranciškonų tretininkai, jis pradėjo lankyti pranciškonų mokyklą ir pats, sulaukęs 17 metų, įstojo į pranciškonų ordiną – tada ir pasirinko Junipero, vieno iš pirmųjų šv. Pranciškaus Asyžiečio draugų, vardą. Įgijęs teologijos daktaro laipsnį tapo filosofijos ir teologijos dėstytoju La Palma universitete.

Įkvėptas šv. Pranciškaus Solano, pietų Amerikoje apaštalavusio pranciškono pavyzdžio, jis nusprendė pasekti jo pėdomis ir pasiprašė į misijas Amerikos kontinente. Beveik 20 metų Junipero Serra apaštalavo Meksiko miesto apylinkėse tarp indėnų, garsėdamas savo evangeliniu uolumu, asketišku gyvenimo būdu ir atsidėjimu indėnų gentims. 1768 m. kaip savanoris prisijungė prie misijos keliavusios į žemes, kurios šiandien žinomos kaip Kalifornija. Vėliau jis grįžo į Monterėjų. 1784 m. mirė San Carlos misijoje, būdamas septyniasdešimties metų. Tuo metu devyniose pirmosiose misijose pakrikštytųjų skaičius pasiekė 6736.

Jis buvo optimistas, energingas, uolus. Pirmenybę skyrė aktyviam apaštalavimui, o ne rašymui ar darbui klasėse. Apaštalaudamas Junipero nuėjo tūkstančius kilometrų pėsčiomis, tačiau pagrindinis jo darbas buvo skirtas misijoms – gyvenvietėms, į kurias jis ragino keltis krikščionybę priėmusius indėnus. Jos taip pat tapo ekonomikos, prekybos, amatų centrais – misionieriai indėnams perdavė savo europietišką patirtį, naujoves – prijaukinant gyvūnus, vystant žemės ūkį, prekybą.

Pasak Vašingtono arkivyskupo kard. Donaldo Wuerlo, šv. Junipero Serra  paliko mums nenuilstančių pastangų dalintis Evangelija pavyzdį, kaip praturtinti mūsų žmogiškąją kultūrą didžiuoju Dievo ir artimo meilės įstatymu. (Vatikano radijas)