Pranciškus jauniems kubiečiams: ar esate pasiruošę rizikuoti?

Paskutinysis susitikimas sekmadienį buvo skirtas jaunuoliams, t. Felix Varela studijų centre, įsteigtame Havanos arkivyskupijos. Šis centras, skirtas pasauliečiams, teikia įvairią formaciją, nuo filosofijos iki vadybos, taip pat globoja įvairias kultūrines iniciatyvas. Tuo tarpu Felix Varela buvo XIX amžiaus viduryje miręs kunigas kubietis, išsiskyręs protu ir pamaldumu. 1821 jis buvo pasiųstas į Ispaniją, Madridą, ginti tuometinių Ispanijos kolonijinių teritorijų lotynų Amerikoje nepriklausomybės idealo, karštai argumentavo prieš žmonių vergovę. Kai 1823 metais į Ispaniją sugrįžo absoliutizmas, Varela buvo priverstas persikelti į Niujorką, kur toliau gyveno uolų kunigo gyvenimą, nepaisant didelių nepriteklių. Amžininkai jį vadino šventuoju, šiuo metu vyksta jo beatifikacijos byla, jis taip pat laikomas vienas iš nepriklausomos Kubos tėvų.

*

Pranciškus kreipėsi į jaunuolius kubiečius, pirmiausia padėkodamas už vieno iš jų, Leonardo, liudijimą apie viltį ir svajonę, bet taip pat abejones ir sunkumus. Didžioji popiežiaus tema buvo viltis, kuri įspausta kiekvieno jaunuolio širdyje, nepriklausomai nuo kultūros, tikėjimo ir įsitikinimų, viltis, kuri veda link didelių dalykų.

Susitikimo su jaunimu metu popiežius kalbėjo ekspromtu. Tačiau buvo paskelbtas ir iš anksto parengtos kalbos tekstas, kad jaunimas vėliau galėtų jį pasiskaityti ir į jį pasigilinti.

Spontaniškai bendraudamas su Kubos jaunimu, popiežius sakė, kad jis neįsivaizduoja jauno žmogaus, kuris nesugeba svajoti. Svajokite didžius dalykus, - ragino Pranciškus. Svajokite, kad jūs galite pakeisti pasaulį. Geresnio pasaulio svajonė ir kartu troškimas pakeisti pasaulį, reikalauja taip pat pagarbos tiems, kurie galvoja kitaip negu mes. Neturime būti užsidarę savo mažajame pasaulyje, matyti tik tai kuo mus įtikina ideologija ar religija. Religija neturi būti apribojama tik tam tikrais įsitikinimais, moralinėmis normomis ir maldomis, neturi iš savo akiračio išstumti svarbiausio dalyko – Dievo garbinimo.

Jaunimas visada privalo turėti atvirą širdį ir protą. Jei susiduriama su kitaip mąstančiu žmogumi, reikia su juo kalbėtis. Reikia visada matyti tai kas suartina, o ne kas skiria. Visada reikia siekti bendro gėrio. Darbas visuomenės labui, pasak popiežiaus, irgi yra draugystės forma – socialinė draugystė. Tarp žmonių atsirandantis nedraugingumas, nesantaika, tampa priešiškumu ir kartais išvirsta į didžiausią priešiškumą – karą.

*

Pranciškus taip pat pakartojo daug minčių iš kalbos, kurią buvo apmąstęs ir parašęs prieš susitikimą su jaunimu. Pateikiame jos santrauką.

„Negaliu įsivaizduoti jaunuolio, kuris nejuda, yra užstrigęs, neturi svajonių ar idealų, nesiekia nieko daugiau, rašo Šventasis Tėvas ir tęsia: tačiau kokia gali būti kubiečio jaunuolio viltis šioje istorinėje epochoje? Nei daugiau, nei mažiau už viltį bet kuriame kitame jaunuolyje bet kur pasaulyje. Nes viltis yra tikrovė, kuri įsišaknijusi žmogiškos būtybės gelmėje, nepriklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir istorinių sąlygų, kuriose gyvena. Mums kalba apie troškulį, apie siekimą, apie pilnatvės, realizavimosi norą, didelių dalykų siekimą, to, kas pripildo širdį ir kreipia dvasią link didžių dalykų, kaip kad tiesa, gėris ir grožis, teisingumas ir meilė. Be abejonės, tai apima ir riziką. Reikalauja, kad būtume pasiruošę atsispirti tam, kas laikina, netikriems laimės pažadams, betarpiškam ir egoistiškam malonumui, vidutinybės gyvenimui, skirtam tik sau pačiam, paliekančiam širdyje tik liūdesį ir kartėlį. O viltis yra drąsi, žvelgianti toliau už asmeninį patogumą, mažas ir saugias kompensacijas, susiaurinančias akiratį, kad atvertų dideliems idealams, kurie gyvenimą padaro gražiu ir oriu. Norėčiau kiekvieno iš jūsų paklausti: kaip juda tavo gyvenimas? Kas tavo širdyje, kurioje gyvena siekiai? Ar visada pasiruošęs rizikuoti dėl kažko daugiau?“

„Bet kas nors galėtų man atsakyti: taip tėve, potraukis šiems idealams didelis. Jaučiu jų kvietimą, jų grožį, jų šviesos spindėjimą mano sieloje. Bet tuo pat metu mano silpnumo ir mano mažų jėgų tikrovė yra per daug sunki, kad ryžčiaus žengti vilties keliu. Tikslas labai aukštai, o mano jėgos mažos. Geriau pasitenkinti mažu, mažesniais dalykais, tačiau realesniais ir man pasiekiamais“.

„Suprantu tokią reakciją, yra normalu jausti svorį to, kas nelengva ir sunku, bet būkite atsargūs prieš nusivylimo pagundą, kuri paralyžiuoja protą ir valią, neleiskite įsivyrauti pasidavimui, kuris yra kraštutinis pesimizmas prieš kiekvieną galimybę pasiekti savo svajonę. Tokios nuostatos, galiausiai, virsta bėgimu link dirbtinių rojų arba užsidarymu asmeniniame egoizme, tam tikrame cinizme, kuris nenori girdėti teisingumo, tiesos ir žmonijos šauksmo, apink mus ir mumyse“.

„Ką daryti? Kaip atrasti vilties kelius situacijoje, kurioje gyvename? (...) Manau, kad trys mintys gali padėti išlaikant viltį gyva“, rašo popiežius.

„Viltis yra kelias, sudarytas iš atminties ir įsigilinimo. Viltis yra dorybė to, kuris kelyje ir kažkur eina – ne šiaip, o link tikslo, teikiančio prasmę ir nušviečiančio gyvenimą. Tuo pat metu viltis maitinasi atmintimi, mato ne vien ateitį, bet praeitį ir dabartį. Svarbu žinoti ne vien, kur einame, bet iš kur ateiname ir kas esame. Asmuo ar tauta, kurie nebeturi atminties, rizikuoja prarasti savo tapatybę ir sugriauti savo ateitį. Manau, kad tokia buvo patirtis ir mokymas to didžio kubiečio, kuriuo buvo Felix Varela. Ir būtina gilintis, nes esmingai svarbu atsiverti tikrovei ir ją pažinti be baimės ir nusistatymų. Nereikia dalinių ar ideologinių interpretacijų, kurios deformuoja tikrovę taip, kad tilptų mūsų nustatytose mažose schemose, visada lemdamos nusivylimą ir neviltį“.

„Viltis yra kelionė drauge. Jei nori eiti greitai, eik vienas, jei nori eiti toli, eik drauge su kitais, - priminė afrikiečių patarlę popiežius. Izoliacija ir užsidarymas savyje niekada nežadina vilties, o pokalbis ir susitikimas su kitu, taip. Su atmetimu ateitis nėra kuriama nei vienam, net ir sau patiems. Vilties keliui reikia susitikimo ir dialogo kultūros, kuri peržengtų skirtumus ir sterilius ginčus (...), Su visais ir dėl visų, pacitavo Jose Marti, kitą Kubos nacionalinį herojų, Pranciškus“.

„Viltis yra solidarus kelias. Susitikimo kultūra natūraliai atveda prie solidarumo kultūros. Solidarumas padeda įveikti kliūtis, be solidarumo nėra ateities jokiai šaliai. Kiekvieno samprotavimo ir intereso viršūnėje turi būti rūpestis žmogiška būtybe, kuri gali būti mano draugas, pakeleivis, bet taip pat ir kitaip manantis, bet tiek pat žmogus, kiek aš (...) Nepakanka paprastos tolerancijos, reikia eiti toliau už nepasitikėjimą ir įtarumą, link bendradarbiavimo, konkrečios tarnystės ir tikros pagalbos. Nebijokite solidarumo, patarnavimo, ištiesti ranką kitam, kad nei vienas neliktų pakelyje“.

„Šis gyvenimo kelias yra apšviestas aukščiausios vilties, kuri mums kyla iš tikėjimo į Kristų. Jis tapo mūsų kelio draugu, ne vien drąsina, bet ir lydi, šalia mūsų ir tiesia draugo ranką. (...) Tikėjimas jo buvimu nušviečia mūsų viltis ir iliuzijas, su juo išmokstame atpažinti tikrovę, susitikti, padėti kitiems, eiti solidariai“. (Vatikano radijas)