Šeima, migrantai ir krikščionių mažumos: Europos episkopatų asamblėjos didžiosios temos

Jau baigiasi Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) kasmetinio suvažiavimo darbai Šventojoje Žemėje, Izraelyje ir Palestinoje. Jie prasidėjo rugsėjo 11 dieną ir baigiasi rugsėjo 16 dieną, bendra deklaracija. Kaip jau pranešėme, suvažiavimą sveikino popiežius Pranciškus.

Pažvelgus į programą yra aišku, kad šis susitikimas, kuriame dalyvauja virš keturiasdešimties vyskupų, yra kai kas daugiau, nei vien dalykiškas klausimų aptarinėjimas.  Kiekvieną dieną ganytojai vyko vis į kitą vietą, susijusią su Viešpaties Jėzaus asmeniu ir gyvenimu, savo susitikimą paversdami tikra ir maldinga piligrimyste.

Dalyvauti šioje kasmetinėje asamblėjoje Šventojo Žemėje nėra toks pasirinkimas, kaip kiti, - pirmąją suvažiavimo dieną kalbėjo kardinolas Marc Ouellet, Vyskupų kongregacijos prefektas. – Atvykome į piligrimystę, nes, pakartodami įtaigius psalmisto žodžius, galime pasakyti – „čia visi esame gimę“ (87): kiekvienas krikščionis čia gimė! Čia mūsų šaknys, nes šioje žemėje Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų ir visad liktų su mumis; ėjo šiais keliais pamokslaudamas žodžiais ir darbais, atlikdamas stebuklus ir ženklus. Šioje vietoje išpildė savo velykinį slėpinį ir išpylė Šventąją Dvasią, pasiųsdamas mokinius steigti Bažnyčias visame pasaulyje.

Suvažiavimo dalyviai palietė daug temų, tačiau iš jų akivaizdžiai išsiskyrė trys: šeimos, migrantų ir krikščionių mažumų Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose situacija.

Natūralu, kad daug kalbėta apie šeimą liečiančias tematikos, artėjant joms skirtam antrajam iš eilės Vyskupų Sinodui, kuriose ne vienas CCEE asamblėjos dalyvis taip pat dalyvaus.

Šeštadienio susitikime su krikščioniškomis Nazareto šeimomis vengrų kardinolas Peter Erdo pasakė, jog „Nazareto šeimos istorija mus moko giliausios tiesos apie žmogų. Ir Kristus žinojo viską apie žmogų. Jis žinojo, kas mūsų širdyse. Mus pažinojo taip, kaip Kūrėjas kūrinius. Ir per savo Įsikūnijimą tapo žmogumi bei parodė mums ką mano esant svarbaus žmogaus gyvenime. Jis gimė varganomis sąlygomis Betliejuje. Sutiko būti persekiojamu (...) atsisakė turtų, sutiko būti prispaustos tautos sūnumi didelėje Romos imperijoje. Tačiau neatsisakė šeimos. Norėjo augti šeimoje, darbo, meilės ir maldos atmosferoje. Jo vaikystėje matome tai, kas svarbu žmogiškai būtybei. Šeima yra supratimo, dalijimosi, pagarbios meilės, abipusio patarnavimo, maloningumo, jautrumo ir dosnumo mokykla. Ir šiandien šeima yra nepakeičiama (...) Viena iš būdingiausių šiandieninių tendencijų yra individualizmas. Bet žmogiška būtybė gimė gyvenimui bendruomenėje. Todėl šeima yra švenčiausios Trejybės atvaizdas. Nesame gimę izoliacijai ir vienatvei, bet turime pašaukimą mylėti Dievą ir artimą. Turime stiprinti šeimas, kurti iš krikščioniškų šeimų sudarytas bendruomenes, kurios padeda viena kitai kasdienybėje, kritiniais porai momentais, kartu meldžiasi ir gilina tikėjimą, stiprina solidarumą tarp kartų“.

Daug kalbėta apie precedento neturinčią situaciją dėl pabėgėlių, kuriuos į Europą gena įvairūs motyvai: badas, karai, teisių nebuvimas, darbo trūkumas, religinis persekiojimas. Kokia turi būti krikščionių moralinė laikysena ir koks turi būti jų elgesys? Aišku, kad pabėgėlių priėmimas neturi būti paprasčiausias išlaikymas, antra vertus, po pradinio entuziazmo jau pastebimas nuovargis. Be to priminta, kad didžiausia našta tenka ne didelėms ir turtingoms Europos valstybėms, o daug mažesniems kraštams aplink karo zonas, kaip Jordanija ir Libanas. Čia esančios krikščionių bendruomenės ir humanitarinės organizacijos dėl pabėgėlių nuveikia nepaprastai daug.  Bendrame migrantų sraute daug krikščionių mažumų – turinčių savo tūkstantmetę istoriją, tradicijas, tapatybę, apeigas, dvasinį paveldą ir lobyną – narių, krikščionybės ištakas siekiančios nenutrūkstamos grandinės įpėdinių. Visa tai gali būti prarasta. Tai nėra tik jų problema, tai iššūkis visai Bažnyčiai, pasakė kardinolas Ouellet. (Vatikano radijas)