Už tikrą plėtrą: kovoti su skurdu, ne su vargšais.
Kovoti su alkiu, ne su alkstančiais. Šia tema pasisakė kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios
taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, Milano Expo 2015 parodoje rugsėjo 12 d.
Šventojo Sosto ir Carito paviljone surengtoje diskusijoje apie tai, ar įmanoma pamaitinti
planetą, kokios idėjos ir gerosios praktikos įveikiant prieštaravimus susijusius su
maistu tarptautiniame kontekste.
Pasak kardinolo, daugeliu atžvilgių EXPO 2015 galima
būtų pavadinti utopija. Tai dirbtinai sukurta erdvė, turinti dvigubą tikslą: suteikti
visam pasauliui galimybę prisistatyti per maisto abėcėlę, ir paskatinti žmoniją kelti
esminius klausimus apie savo išgyvenimą ir gerovę. EXPO padeda įvertinti žmogaus proto
pajėgumus, jo gebėjimą suprasti gamtos dėsnius ir panaudoti tai perkeičiant tikrovę,
pritaikant poreikiams. Kita vertus, EXPO atskleidžia ir skirtumus tarp šalių, regionų,
nes ne visi turi vienodus resursus. Tai, kas čia atrodo kaip skirtingumai, dažnai
tikrovėje įgauna nelygybės, arba kaip popiežius sako, neteisingumo veidą. Ne visi
gali džiaugtis kūrinių gausa, žmogaus proto sukurtais produktais, kaip turėtų būti
kūrinijos plane ir remiantis faktu, kad žmonija yra šeima.
EXPO, kaip sakė popiežius jos atidarymo proga, yra
gausos paradoksas, jei paklūsta švaistymo kultūrai ir neprisideda prie teisingos ir
tvarios plėtros. Kardinolas Turkson ragino stengtis, kad EXPO taptų proga keisti mentalitetą.
Jis priminė popiežiaus paraginimą dalyvaujant EXPO parodoje prisiminti milijonų badaujančių
vaikų, suaugusiųjų veidus. Šiais mėnesiais vargšų veidai pasiekia mūsų namus per siaubingus
vaizdus, atspindinčius migrantų dramą, kurie beldžiasi į Europos duris ir susiduria
su „visuotinu abejingumu“. Pasaulis, nors pripažindamas įsipareigojimą kovoti su badu
ir skurdu, iš tiesų kariauja prieš vargšus ir alkstančius. Deja, dažnai karą prieš
vargšus pagimdo plėtros politikos. Taip nutinka, kai vargšai matomi kaip problema
ir našta, kuriais reikia pasirūpinti, o ne subjektai, kurie ieškodami sprendimų geba
pasitelkti savo resursus. „Esu įsitikinęs, kad šiandien plėtros tikslai ir politika
turi tarnauti kovai su skurdu, o ne pašalinant vargšus“, - pabrėžė kard. Turkson.
Jis priminė, kad ekonominės plėtros kelio, kuriuo žmonija sekė pastaruosius porą šimtmečių,
tikslas gerinti gyvenimo sąlygas ir išsivaduoti iš alkio ir skurdo. Tačiau jis remiasi
klaidinga idėja, kad žemės ištekliai yra neriboti, o ekosistemos pajėgs nuolat atsikurti,
leisdamos neribotą augimą. Aplinkos nualinimo drama rodo, kad taip nėra. Net ir šiuo
atveju skausmingiausias pasekmes patiria vargšai. Cituodamas popiežiaus Pranciškaus
encikliką „Laudato Si'“ kaip paradigmą kardinolas siūlė integralią ekologiją, tikros
plėtros modelio kūrimą, kur įtraukiama daugybė dimensijų: aplinka, ekonomika, visuomenė,
kultūra, kasdienis gyvenimas, solidarumas tarp kartų, jų bendra visuma siekiant bendrojo
gėrio. Svarbus sąžiningas ir skaidrus dialogas visose srityse, visais lygiais, jis
turi būti sprendimo procesų pagrindas.
Popiežius Pranciškus ne kartą minėjo, kad tik vargšų
įgalinimas būti aktyviais veikėjais gali atnešti taip reikalingus inovatyvius sprendimus.
Visus įtraukiantis dialogas padės išvengti rizikos, jog kai kurių interesų dominavimas
iškreips plėtros dinamikas, pakeisdamas jų kryptį ir priversdamas jas veikti prieš
pradinius tikslus, kai kova su skurdu paverčiama į karą prieš vargšus. Kardinolas
Turkson priminė du artėjančius renginius, kuriuose priimti sprendimai bus lemiami
kuriant tokią plėtrą, kuri padėtų išeiti iš savidestrukcijos spiralės. Tai Jungtinių
Tautų susitikimas, kur turi būti patvirtinti plėtros tikslai, tapsiantys atspirties
tašku 2015-2030 metų veiklai, bei pasaulio viršūnių susitikimas Paryžiuje dėl klimato
kaitos problemų.
Kardinolas apibendrino, kad „Laudato Si'“ žodžiai
yra kaip nuolatinis pažadas. Gal tai atrodo mažas dalykas didžiulių iššūkių akivaizdoje,
tačiau mažas dalykas buvo ir tie penki kepalėliai duonos bei dvi žuvys, kuriomis kartą
pasidalino vienas berniukas. Jų ne tik pakako pamaitinti penkis tūkstančius žmonių,
tačiau buvo pripildytos dvylika pintinių. Kai maistas tampa Eucharistija, laužiama,
dalijama duona, ji įveikia paradoksus ir utopija tampa realybe: maisto niekam netrūksta,
visi gali pasisotinti, ir mūsų bendri namai prisipildo džiaugsmo, - apibendrino kardinolas
Turkson. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |