Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27-35)

SVARBIAUSIAS KLAUSIMAS

„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?- klausia apaštalų Jėzus, ir gauna visą eilę atsakymų: „Kalba, kad esi pranašas, toks, kaip Elijas ir Jonas Krikštytojas, sako, jog esi Dievo balsas ir jo alsavimas“. Tačiau Jėzus nebesiklauso tolesnių aiškinimų, nes žino, kad tiesa nepriklauso nuo visuomenės apklausų. Jis užduoda kitą, patį svarbiausia klausimą, kuris išreiškia visą tikėjimo esmę: „O kuo jūs mane laikote?“

Tai klausimas, kurį visi privalome nuolat prisiminti ir pamilti, nes Viešpats į tikėjimą, tvirtą ir sąmoningai suvoktą, mus veda, užduodamas klausimus: ką tu, tavo širdis, tavo gyvenimo istorija, tavo nuodėmės ir patirtas džiaugsmas sako apie Jėzų? Šią akimirką nebereikalingi tikėjimo vadovėliai ir katekizmas. Kiekvienas žmogus, išėjęs iš Dievo rankų, kiekvienas, nupuolęs ir prisikėlęs, išalkęs ilgoje kelionėje privalo duoti savo asmeninį atsakymą.

Biblijoje galime rasti daugybę vardų, kuriais vadinamas Dievas. Jis vadinamas ganytoju, šaltiniu, ugnimi, rasa, vynu, mylimuoju, tvirta ranka, glamone – Dievui tinka daugybė vardų. Vienoje psalmėje Jis vadinamas  „uola ir lizdu“, kitoje – „saule ir skydu“, tačiau Dievui svarbiausias yra tas vardas, kuriuo Jį pavadina žmogus. Tai vardas, gimstantis iš žmogaus kančios ir džiaugsmo, kuriame atsispindi tai, kaip kiekvienas žmogus jaučia Dievą. Dažnai šis vardas būna ilgų ieškojimų pasekmė, kurį keletą kartų teko girdėti, keletą kartų prisiliesti prie jo savo sielos krašteliu, tačiau galų gale atsidūstama: „Tu esi Kristus – Mesijas“.

Tai reiškia, kad Jame sutelpa visi mūsų ieškojimai ir ilgesys, kad, tai pripažinus, širdį aplanko palengvėjimas. Jėzus nėra kažkas iš vakarykštės dienos, kaip Elijas ar Jonas Krikštytojas, ne praeities prisiminimas, o su mumis kartu esantis Dievas.

Ir vis dėlto: ką kiekvienam iš mūsų reiškia Kristus? Apaštalas Paulius sako: „Man gyvenimas – tai Kristus“. Dabar, šią akimirką Kristus yra viskas, nes Jis sudaro visą gyvenimą.

Drauge reikia suvokti ir tai, apie kokį gyvenimą kalbame. Jėzus ėmė apaštalams aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti“. Tada Petras, taip, kaip ir, ko gero, kiekvienas iš mūsų, pasipriešino Jėzui. Dievas, kuriam reikės daug kentėti, nėra tas Dievas, kurio laukėme ir kurį įsivaizdavome. Mes esame pasirengę sekti dvasiniais Jėzaus nurodymais, mus gali įtikinti moralinės taisyklės, glaudžiamės prie gydančio, visus priimančio ir draugyste spinduliuojančio Jėzaus, laisvo, niekieno nesaistomo, turinčio tokius pat, kaip ir mes, jausmus Jėzaus, bet kryžius?!…

Tačiau kaip tik čia ir atsiskleidžia visa Jėzaus esmė. Gali atrodyti, kad kryžius nesuderinamas su Dievo galybe ir didybe, kad tai iš tiesų yra, anot apaštalo, „papiktinimo ženklas“, tačiau drauge tai yra ir bedugnė, kur Dievas tampa mylimuoju, begaline niekuomet nenuviliančia Meile. Tai Dievas, kuriuo visuomet galima pasitikėti.

Tik ant Golgotos mokiniai supras, kas yra Jėzus: beginklė, nukryžiuota ir todėl nugalinti Meilė. Todėl Jis ir sako visiems savo mokiniams, kad jei kas nori eiti paskui Jį, turi gyventi, kad būtų panašūs į Jį. Mums reikia būti pasirengusiems tapti kryžiumi ir dovana, ne tam, kad daugiau kentėtume, bet kad leistume savo širdyse klestėti meilei ir su visais dalytis savo gyvenimu.

Taip, kaip tai darė Jėzus…

(Mons. Adolfas Grušas)