2015-08-25 00:00:00

Eremitas šv. Jonas iš Tufaros


Tufara, nedidelis Italijos miestelis pietiniame Molizės regione, gyventojų tik apie tūkstantis, per Gailestingumo metus pavirs viena iš Kampobaso Bojano arkivyskupijos „Gailestingumo salų“. Rugpjūčio 26 dieną Tufaros Šv. Petro ir Pauliaus parapijoje rengiamas suvažiavimas apie popiežiaus Pranciškaus paskelbtus šventuosius Gailestingumo metus ir Tufaros eremitą Joną, dvyliktojo šimtmečio šventąjį, vargšų užtarėją ir globėją, didesnę gyvenimo dalį gyvenusį kalnų olose, įkūrusį pasekėjų vienuolinę bendruomenę, pavesdamas jai rūpinimąsi feodalinės sistemos atstumtais ir represuojamais asmeninis, ne vien malda ir kontempliacija, bet konkrečia parama ir pagalba. Eremitas Jonas mirė 1170 metais būdamas 87 metų, buvo palaidotas kaip šventasis. Jo dvasinį paveldą Campobasso Bojano arkivyskupija norėtų išplėsti ir planuoja to siekti būtent per popiežiaus paskelbtus Gailestingumo metus. Kitos gailestingumo salos arkivyskupijoje bus trys šventovės, kuriose bus atidaromos šventosios Gailestingumo durys: Kampobaso katedra, Bojano katedra ir Molizės regiono globėjos Sopulingosios mergelės Marijos katedra Kasterlpetrose.

Ilgus amžius eremitas Jonas buvo tituluojamas palaimintuoju. Palyginti neseniai, 2013 metų spalį Šventųjų skelbimo kongregacija Romoje oficialiai pranešė Benevento arkivyskupijai, kurios teritorijoje eremitas Jonas mirė ir buvo palaidotas, jog reikia kreiptis į eremitą Joną kaip į šventąjį, nes buvo kanonizuotas pagal Viduramžiuose galiojusias procedūras, t.y. įvykdant žemiškų palaikų iškėlimą ir perkėlimą (lot. elevatio et translatio corporis) 1221 metų rugpjūčio 28 dieną, dalyvaujant Benevento arkivyskupo įgaliotiems Voltaturos, Dragonaros ir Montekorvino vyskupams.

Pagrindines žinias apie eremito šv. Jono gyvenimą ir šventumą surinko Dragonaros ir Lučeros vyskupai, įgalioti popiežiaus Honorijaus III 1218 metų birželio 3 bule.

Šventasis Jonas iš Tufaros gimė 1084 metais Mainardo ir Marijos šeimoje, nuo pat vaikystės jautė stiprų ryšį su Bažnyčia, patarnaudavo Mišioms toje pačioje Tufaros Šv. Petro ir Pauliaus parapijoje, buvo dėmesingas miestelio vargšams, juos šelpė, patraukdamas svetimųjų dėmesį, bet ir sukeldamas tėvų nepasitenkinimą. Jaunuolis, nenordamas būti šeimai našta, išvyko į Paryžių mokytis filosofijos ir teologijos, ten bendravo su kraštiečiu ir bendraamžiu pal. Steponu Corumano iš Ričios. Paryžius nuvylė vienatvę, kontempliaciją ir tylą pamėgusį jaunuolį. Sugrįžęs į gimtinę ryžosi radikaliam sprendimui: visą pardavė, išdalijo vargams ir atsisveikinęs su artimaisiais išvyko į pamėgtas kalnų olas. Paskutinį kartą žengdamas pro pilies vartus sutiko visiškai nuogą, į jį rankas ištiesusį elgetą. Pažvelgęs į save susigėdijo turįs aprangą, nusirengė, atidavė drabužius už save vargšesniam ir, visai nuogas, oriai žingsniuodamas pasuko kalnų link.

Iš meilės Dievui blaiviai ir radikaliai pasišventė Dievui ir artimui. Baseličės kalnų olose prie Benevento atsidėjo maldos, atgailos ir pasninko gyvenimui, patraukė prie savęs daug kitų jo gyvenimo stiliumi sužavėtų jaunų vyrų, įsteigė jų bendruomenę, 1156 metais Fojane pradėjo statyti Gualdo Mazzocca abatiją pašvęstą Dievo Motinai, kurioje vienuoliams nurodė atsidėti ne tik kontempliacijai ir maldai, bet ir gailestingumo darbams. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.