Ar yra ryšys tarp nuolatinio vėlavimo ir nuodėmės?
Taip, bet kaip egoistinis veiksmas ir meilės artimui trūkumas, - sako teologas kun.
Leonardo Salutati, teologinės moralės dėstytojas Florencijos universitete, straipsnyje,
publikuotame „Aleteia“ svetainėje. Pasak kunigo, psichologijoje tirtas nuolatinio
vėlavimo reiškinys, išskiriant įvairias nesąmoningas tokio elgesio priežastis: tai
gali priklausyti nuo išsiblaškymo, gali būti svarbus kitam žmogui skirtas ženklas,
jį gali sukelti sunkumai, kurių žmogus nepripažįsta net sau pačiam. Šia prasme vėlavimas
tarsi tam tikra gudrybė, kurios žmogus griebiasi, kad įtvirtintų savo asmenybę, nes
jaučiasi pažeidžiamas ir nesaugus, ir nori pabrėžti savo galią sau bei kitiems.
Maištas ar dėmesys? Tarp numanomų konotacijų vėlavimas
gali būti nesąmoningas maištavimo ženklas, protesto forma, troškimas patraukti kitų
dėmesį, išbandyti artimųjų ar pažįstamų jausmus. Žinoma, gali būti ir daugybė kitų
psichologinių priežasčių, kodėl žmogus nuolat vėluoja, susijusių su kiekvieno asmenine
istorija: dėl to svarbu, kad asmuo, kuris nesugeba būti punktualus, atliktų psichologinę
savianalizę.
Teologas priduria, kad kadangi vėlavimo šaknys nesąmoningos,
jis neturi ryšių su nuodėme, kurios sąlyga yra pilnas suvokimas, ką darai, ir laisva
valia tai daryti. Tačiau jei nuolat vėluojama, nes trūksta pagarbos kitam, tuo atveju
tai meilės artimui skola, nes šia meile remiasi mūsų gyvenimas visuomenėje, kuris
apima ir dalijimąsi su kitu tuo, ką turime patys, taip pat ir savo laiku.
Tokiu atveju chroniškas vėlavimas traktuojamas kaip
meilės trūkumas, egoistinis veiksmas, taigi nuodėmė, kuri gali būti lengvesnė ar sunkesnė
priklausomai nuo motyvų ir sąmoningumo lygio, remiantis meilės kitam trūkumu. (Vatikano
radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |