Šventojo Sosto ir Kubos diplomatinių santykių 80-osios metinės

Rugsėjo 2 d. sukaks 80 metų nuo Kubos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių užmezgimo. Sukakčiai ypatingą kontekstą suteikia popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis vizitas Kuboje, kuris prasidės rugsėjo 19-ąją.

Popiežiaus Pijaus XI pontifikato laikais, 1935  m. rugsėjo 2 d. užmegzti Šventojo Sosto ir Kubos diplomatiniai santykiai be pertraukos palaikomi iki dabar. Jie nebuvo nutraukti kai valdžią Kuboje 1959 m. paėmė Fidelio Castro vadovaujamas komunistų režimas. Keletą metų Kuba buvo vienintelė komunistų valdoma šalis, palaikanti oficialius ryšius su Vatikanu. Nuo 1966 m. diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu palaikė ir komunistinė Jugoslavija. Kitos Rytų Europos šalys penktajame dešimtmetyje komunistų režimų nutrauktus santykius galėjo atnaujinti tik žlugus komunistinei santvarkai.

Prieš penkis su puse dešimtmečio Kuboje įsivyravusi nauja valdžia labai suvaržė Bažnyčios veikimo laisvę, tačiau nesiėmė tokio masto represijų, kokių komunistų režimai ėmėsi prieš Bažnyčią kitose jų valdytose šalyse. Kubos Bažnyčia buvo išstumta iš mokyklų ir ligoninių, buvo uždrausta katalikiška spauda ir kultūrinė veikla, tačiau vis tiek prieš katalikus nukreipti persekiojimai nebuvo tokie žiaurūs kaip Rytų Europoje ar Azijoje.

Katalikų kultūrinės ir socialinės veiklos atgimimas Kuboje prasidėjo praėjusio šimtmečio pabaigoje. Labai svarbus įvykis buvo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1998 m. Po Šv. Tėvo vizito komunistų valdžia suteikė daugiau laisvių Bažnyčios veikimui, nors visiškos laisvės negrąžino. Gerokai pakitusią situaciją Kuboje pamatė 2012 m. pradžioje ją palankęs popiežius Benediktas XVI. Kalbėdamas apie Bažnyčios troškimą prisidėti prie Kubos visuomenės gerovės kūrimo, viena progų jis yra pasakęs, kad Bažnyčios skelbiama socialinė solidarumo ir artimo meilės doktrina turi tik vieną tikslą – žmonių gerovę. Tačiau, kad Bažnyčios misija būtų sėkminga, reikalinga laisvė. Pliuralistinėje visuomenėje Bažnyčios balsas gali būti priimtas arba nepriimtas, tačiau jis niekados nekursto konfliktų. Didžiausias pliuralistinės visuomenės privalumas yra tai, kad požiūrių ir konkrečių sprendimų įvairovė sudaro sąlygas konstruktyviam ir visai visuomenei naudingam dialogui.

Šiandien, popiežiaus Pranciškaus vizito Kuboje išvakarėse, Kubos Bažnyčia jau užsiima labdara ir socialine veikla, turi savo žiniasklaidos priemones, jau veikia kelios katalikiškos mokyklos, įskaitant dvi aukštąsias. Pastarieji pasikeitimai priskiriami Bažnyčios ir valdžios santykių gerinimui, kuris būtų buvęs kur kas sudėtingesnis ir lėtesnis, jei nebūtų buvę oficialių Šventojo Sosto ir Kubos diplomatinių santykių. Jų svarba pastaruoju metu ypatingai išryškėjo kitoje srityje – popiežiaus Pranciškaus ir Šventojo Sosto neoficialaus tarpininkavimo dėka prieš kelis mėnesius buvo normalizuoti Kubos santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Kaip pasakė Havanos vyskupas augziliaras Juan de Dios Hernández, šalies Bažnyčia labai džiaugiasi, kad anksčiau susipriešinusios tautos dabar taikosi. Bažnyčia visada siekia žmonių ir tautų vienybės, tad nenuostabu, kad popiežius Pranciškus, matydamas galimybę prisidėti prie santaikos kūrimo, ja iš karto pasinaudojo ir dabar matome kaip vyksta visų mūsų nuo seno lauktas procesas. Šia prasme, Kubos Bažnyčios ir visuomenės gyvenimui, kaip ir gerėjantiems santykiams su JAV labai svarbi bus jau netrukus prasidedanti popiežiaus Pranciškaus kelionė. (Vatikano radijas)