Mečetės nėra islamiškos „bažnyčios“: potvarkiai Maroke

Krikščioniškų kraštų gyventojai dažnai, pagal analogiją, kitų religijų kulto pastatus ir jų funkcijas suvokia panašiai kaip „bažnyčias“. Tad mečetė dažnai suvokiama kaip islamiška „bažnyčia“. Tačiau tai nėra teisinga.

Tai viename straipsnyje komentuoja jėzuitas islamologas t. Samir Khalil Samir SJ. Jis primena, kad arabų tradicijoje „mečetė“ dažniausiai nusakoma dviem žodžiais. Vienas yra „masgid“, kuris reiškia „nusilenkti“ (Dievui). Musulmonų invazijos Pirėnų (Ispanijos) pusiasalyje laikais šis žodis ispanų kalboje tapo „mezguita“ ir buvo perduotas kitoms europiečių kalboms, įgydamas panašias formas. „Mečetė“ yra vienas iš jų. Tačiau kitas plačiai paplitęs terminas yra „giami“, kurio šaknis reiškia „susitikti“ arba „susiburti“: ne vien Dievo garbinimui ar maldai, bet visų socialinių, kultūrinių, politinių klausimų aptarimui. Mečetės funkcija nėra vien religinė, bet taip pat ir politinė.

Penktadienis yra ta diena, kai musulmonų bendruomenė susiburia, vidudienį, bendrai maldai. Vėlgi, penktadienis musulmonams nėra tas pats, kas žydams šeštadienis ar krikščionims sekmadienis. Paprastai tą dieną taip pat dirbama, išskyrus vidudienio maldos laiką, kai musulmonai susirenka kaip bendruomenė. Po penktadienio maldos yra sakoma kalba (khutbah), kuri dažnai klaidingai painiojama su pamokslu taip, kaip šis žodis yra suprantamas krikščionybėje. Iš tiesų penktadienio kalba gali liesti visus moralinius, politinius ar socialinius klausimus. Mečetėje yra priimami ir politiniai sprendimai: maištai, sukilimai musulmonų istorijoje beveik visada prasidėdavo mečetėse. Islamo tradicijai trūksta skyrimo tarp religijos, kultūros, politikos. Į tai reikia atsižvelgti, kai argumentuojama, kad, vardan religijos laisvės, mečečių statyba niekuo nesiskiria nuo bažnyčių statybos, pastebi t. Samir Khalil Samir SJ. Nereikia pamiršti, kad musulmonų tradicijoje bendruomenė gali nuspręsti, kad mečetės vieta yra šventa ir „amžiams“ musulmoniška: tada atmetami argumentai, kad, pavyzdžiui, žemė jiems buvo išnuomota tik 50 metų.

Toks mečečių vaidmuo leidžia suprasti, kodėl ne vienoje musulmoniškoje šalyje, pavyzdžiui Egipte, penktadienį mečetės yra prižiūrimos teisėtvarkos, pačias didžiausias ir svarbiausias apsupa speciali policija. Neretai penktadienio kalbos tekstas pirma turi būti peržiūrėtas civilinės valdžios, patys imamai yra kvalifikuojami kaip valstybės tarnautojai. Taigi, musulmonų valstybės struktūros atidžiai žiūri į tai, kas vyksta mečetėse, nes jos islame yra tradicinės politikos vietos.

Šio jėzuito islamologo įvado šviesoje galime geriau suprasti neseniai Maroke priimtus sprendimus, kuriais uždrausta bet kokia rinkimų kampanija mečetėse ir ne tik: taip pat mauzoliejuose ar kapinėse. Rinkimai numatyti rugsėjo 4 dieną. Maroko karalius Mohammedas VI išleido dekretą, kuriuo uždraudė religiniams bendruomenių lyderiams dalyvauti politikoje. Visos šios priemonės yra nukreiptos prieš radikalųjį, ekstremistinį islamą, prieš fundamentalizmą, stengiantis apsaugoti ir išlaikyti Marokui būdingą nuosaikaus islamo tradiciją. Prieš mėnesį Maroke buvo sukurta institucija, kuri rūpinsis imamų formacija, diegiant, būtent, nuosaikaus islamo vertybes. Taip siekiama atsverti radikalų islamą, kuris turi pasekėjų: šimtai marokiečių patraukė kovoti į Siriją ir Iraką islamistinės teroristinės organizacijos „ISIS“ gretose.

Galima pridurti, kad panašūs sprendimai priimami ir kituose islamiškuose arabų kraštuose, siekiant kontrastuoti politinio fundamentalistinio islamo plitimą. Po dviejų teroristinių išpuolių Tunise, kur buvo nužudyta dešimtys žmonių, daugiausia turistų, vyriausybė paskelbė uždarysianti bent 80 „nuodus skleidžiančių“ mečečių. Jungtiniai Arabų Emyratai neseniai priėmė įstatymą, kuriame taip pat numatytos sankcijos prieš fundamentalistinio islamo skleidėjus, kurie, savo ruožtu, su jais nesutinkančius laiko vertais bausmės, taip pat ir mirties.

Nuosaikumo tonas lydėjo ir Senegale liepos 28 dieną atidarytą tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo per 500 islamo lyderių iš viso regiono. Joje taip pat kalbėta apie islamą, kaip taikos ir tolerancijos religiją, kuri gali sugyventi su kitais; apie tai, kaip atsispirti fundamentalizmui. (Vatikano radijas)